Egoistinis noras puikiai veikia šiame pasaulyje, kai priešais save aiškiai mato atlygį ir gali pasverti savo veiksmų naudą, o po to nuspręsti, kur geriau dėti pastangas ir kiek. Egoizmas moka kovoti dėl atlygio.
Tačiau kalbant apie norą duoti – neturime jokių jėgų jo generuoti. Mes neįsivaizduojame atlygio ir neturime jokios motyvacijos veikti.
Išeitų, kad būtinybė atlikti davimo veiksmą panaikina mumyse norą mėgautis, be kurio negalime pasijudinti iš vietos. Jaučiamės taip, tarsi neturėtume nei rankų, nei kojų, nei galvos, nei jokios energijos. Jeigu nėra motyvacijos, tai negaliu pajudėti iš vietos, tiesiog lieku gulėti.
Man būtinas koks nors stimulas, kuris priverstų mane pasikelti. Tada ateina nemalonumai, problemos, kurios mane skaudina. Tačiau po to suprantu, kad problemos – kaip tik gerai, nes pažadina mane veikti.
Jeigu nedirbame su savo noru gauti malonumą, tai nieko negalime padaryti. Viskas sustoja. Įsivaizduokite, kad visame šiame pasaulyje staiga išsijungia noras gauti malonumą, egoizmas, esantis pasaulio pamatuose, kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Pasaulyje nelieka nė menkiausio judėjimo, juk judėta norint gauti pripildymą, kad būtų kompensuotas trūkumas. O jeigu egoizmas nieko nenori – nejuda.
Pasaulis apmirs, stos visiška tyla, o tai reiškia, kad viskas išnyks. Jeigu atome liausis sukęsi elektronai, jis išnyks, juk jame daugiau nieko nėra, išskyrus šį sukimąsi, išskyrus trūkumą. Tik trūkumas judina materiją, o jeigu jis dingsta, tai judėjimas baigiasi ir materija išnyksta. Materija – tai trūkumas.
Tai kaipgi tada atlikti davimo veiksmą? Kaip, nemarinant materialios būsenos, pastatyti virš jos antrą, altruistinį aukštą?
Tegu medžiaga veikia toliau, mums tai netrukdo, netgi atvirkščiai, padeda. Juk kildami visuomet krisime į materialų lygmenį, kad iš jo pakiltume dar aukščiau. Tačiau kaip rasti naują kurą, pagrįstą ne noru mėgautis, o noru duoti?
Kaip panorėti duoti? Tai svarbiausias klausimas. Atsakymas į jį – sėkmės garantas, juk žmonija jau pakankamai subrendusi, kad galėtų prieiti galutinį išsitaisymą. Klausimas tik tas, kaip iš bet kurios būsenos išgauti davimo jėgą. Ši jėga jau egzistuoja, bet mums reikia ją ištraukti. Savaime ji nepasireikš, antraip, jau seniai būtų atsiskleidusi pasaulyje.
Toks poreikis jau yra žmoguje, juk kiekvienas klausia: „Na, koks gi tai gyvenimas?! Kodėl gyvename, kokia prasmė?“ Bet toliau tai niekur neveda, nes net davimo jėgą norime gauti egoistiškai. Bet taip ji neateina.
Klausimas – kokį mechanizmą reikia sukonstruoti, kad per jį gautume davimo jėgą, kuri užpildo visą pasaulio sistemą? Astrofizikai sako, kad yra visą Visatą užpildanti energija. Mums atrodo, kad kosmosas – tai vakuumas, bet iš tikrųjų jis kupinas energijos.
Tokią informaciją dabar bandoma rasti garsaus tyrinėtojo Teslos užrašuose, kurią jis slėpė. Spėjama, kad jis rado būdą, kaip gauti energiją tiesiogiai iš oro. Iš tiesų tai ne tuščia erdvė, ji pilna energijos. Klausimas tas, kaip atskleisti šį energijos šaltinį? Instrukcija, kaip tai padaryti, guli priešais mus – tai kabalos knyga.
Išminčiai–kabalistai sako, kad šią energiją galima gauti per . Taip mes prisijungiame prie kosmoso, užpildyto davimo jėga, vadinama „Kūrėju“. Dešimtukas veikia kaip modemas arba ryšio priemonė, pajungianti mus prie šios paslėptos jėgos.
Ši jėga visad lieka paslėpta. Ji atsiskleidžia tik dešimtuko viduje, tarytum šios aukščiausios jėgos detektoriuje. Kiek įsijungsiu į dešimtuką, kiek susijungsiu su juo ir dėsiu pastangas pažadinti jį užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tiek šios davimo energijos gausiu. Tik taip tai veikia.
Ir tada pamatysime, kad esame aukščiausios, geros ir kuriančios gėrį Jėgos viduje. Tai vienintelė Jėga, be kurios daugiau nieko nėra. O visos priešingos jėgos sukoncentruotos tik manyje, kad padėtų man prisijungti prie šios aukščiausios Jėgos ir pradėti gauti iš jos energiją.
Klausimas: Kokia tokios meilės draugams, apie kurią kalba kabalos mokslas, paslaptis? Juk visas pasaulis kalba, kad reikia mylėti vieni kitus, nors vis tiek vieni kitų nekenčia?
Laitmanas: Paslaptis ta, kad žmogus teisingai dirbdamas kabalistų grupėje ima atskleisti sau tiesą: jog jis nemyli artimo – jis jo nekenčia.
Anksčiau jis kalbėjo, kad visus myli ir iš tikrųjų tuo tikėjo. O dabar atskleidžia, jog jis labiau už viską nekenčia žmonių, ir, jeigu galėtų, sunaikintų visus aplink. Tai jau blogio įsisąmoninimas – didelis žingsnis taisymosi kelyje.
Toks įsisąmoninimas nevyksta pats savaime, jis yra mokymosi ir savityros rezultatas. Žmogus tiria savybes, su kuriomis sukurtas – tas pačias, apie kurias pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“.
Reikia pridėti nemažai pastangų, kad suprastume, kokiame pasaulyje esame. O tai jau tramplinas šuoliui į viršų.
Kai suprantu, su kokiomis savybėmis esu sukurtas, man telieka pasiskųsti ir paprašyti „sukūrusio mane Meistro“ mane ištaisyti.Kūrėjas neslepia, kad jis tikslingai sukūrė mus tokius, idant mes įsisąmonintume savo blogį. Ir pradžioje žmogus supranta, kad jis asmeniškai kenčia dėl savo neapykantos kitiems ir daug netenka.
Jį apima baimė dėl to, kas su juo atsitiks šiame ir būsimame pasaulyje.
Bet pamažu, veikiant taisančiai Šviesai, žmogus ima suprasti, kokia brangi pati davimo savybė, juk ji suteikia žmogui laisvę.
Labiau už materialųjį pasaulį jis ima vertinti dvasinį pasaulį. Jis trokšta tapti duodančiuoju, mylinčiuoju, išeiti iš savo egoizmo – palikti šį kalėjimą!
Šito žmogus kol kas nori dėl savęs, kad jam taptų geriau, bet jis bent jau trokšta išsilaisvinti iš savo egoistinio noro.
Su šiuo tikslu žmogus vienijasi su kitais, ir priklausomai nuo šio tikslo, jie jau nebesivadina egoistų sambūriu, jie – kabalistai.
Ir kartu atskleidžia, jog yra bejėgiai kažką pakeisti – jiems reikia trečio komponento, Aukštesnės jėgos, Kūrėjo, taisančios Šviesos.
Šviesos siūbuoja juos it valtį audringoje jūroje, o visa ši grupė taip susivienija, kad reaguoja drauge, sinchroniškai, veikia tarpusavyje bendroje harmonijoje (teigiamoje arba neigiamoje).
Šviesa žymiai stipriau pradeda veikti kiekvieną, juk jos veikimas grupėje didėja lyg praeitų pro stiprintuvą.
Taip jie suvokia, kad be Kūrėjo, be taisančios Šviesos neišsivers. Ir tada visa ši grupė pasiruošusi susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, idant atskleistų savyje Kūrėją.
www.laitman.lt
Visuotinė vienybė, apie kurią kalba kabala, šiek tiek gąsdina. Juk jei visi vienodi, tai kurgi mano unikalumas?
Tavo unikalumas tas, kad tavyje yra visi ir tu nori gyventi visiems atiduodamas. To, ką būtent tu gebi duoti visiems, niekas vietoj tavęs negalės duoti. Jei nori jiems duoti, iš pradžių turi įgyti visus jų norus, kad jų norai taptų tavo norais. Tada kitiems tapsi Aukštesniosios Šviesos, kuri jungia juos su Kūrėju, laidininku. Tai ir yra tavo unikalumas – būti tokiam kaip Kūrėjas.
Vienas iš pagrindinių Rabašo straipsnių apie darbą grupėje vadinasi „Apie meilę draugams“.
Kabalos moksle žodis „meilė“ neturi nei fizinės, nei moralinės, nei etinės prasmės, kaip priimta mūsų pasaulyje. Tai siejama su abipusiu troškimu vienintelio tikslo. Meilė – labai aukšta dvasinės vienybės būsena. Mūsų pasaulyje to nėra.
Judaizme žmonės niekada nesituokdavo iš meilės, nes tai jausmas, kuris šiandien yra, o rytoj – ne. Jis priklauso nuo hormonų, nuo išorinių įspūdžių ir veda mus į aklavietę. Vėliau klausiame savęs: „Iš kur? Kam? Kodėl? Tai ne tas žmogus, kurio aš norėjau“, – ir t. t. Tai ne meilė, o hormonų pliūpsnis, paprastai labai trumpas, laikinas, ištekantis iš mūsų egoistinės prigimties.
Todėl Toroje žodis „meilė“ yra labai didingas ir neturi jokio ryšio su fiziniu žmonių ryšiu. Tai ryšys, kuris turi sietis su Aukštesniąja jėga. Meilė yra visiškas pasiaukojimas, t. y. pakilimas virš savo egoizmo, siekiant palaikyti ryšį su kitais žmonėmis ir tame ryšyje duoti galimybę atsiskleisti Kūrėjui, taip mes suteikiame Jam didelį malonumą.
Tai visaapimantis jausmas, nes kabalos moksle meilė – pats aukščiausias žmogaus išsivystymo taškas. Be to, tai moralinis, protinis, intelektinis, dvasinis išsivystymas, t. y. išsivystymas Kūrėjo lygmenyje.
Jei gyvenimas yra nukreiptas į aukščiausią tikslą, tai visos pakopos siekiant jo irgi vadinasi meile. Tai didingas antiegoistinis ryšys tarp žmonių, einančių į tikslą.
– Papulti į tobulą pasaulį, į Begalybę, reiškia pačiam tapti tobulam ir iš savęs tobulo matyti amžinybę?
– Taip. Tiktai tiek, kiek keičiuosi savyje, aš galiu matyti pokyčius supančiame pasaulyje.
– Kaip suprantu, kad privalau keistis pats? Juk visą savo gyvenimą tik ir stengiuosi pakeisti kitus.
– Tikrai, paprastai žmogus nori pakeisti visus kitus. Jis nenori nieko kito, kaip tik išlankstyti pasaulį pagal save. Bet pasaulis nesilenkia! Jis taip sukurtas, kad panorėję jį palenkti, pasilenksite patys. Ir galiausiai suprasite, galbūt, ne per vieną, o per keletą gyvenimų, kad reikia lenktis jums.
Ir tame nėra nieko žeminančio. Tai toks įtraukiantis žaidimas, tokia patraukli, nenuspėjama kelionė: aš keičiuosi ir matau, kad pasaulis aplink mane taip pat keičiasi, kaip pasakoje. Ir tai įmanoma.
– Ir vis dėlto, žmogus per savo gyvenimo 70–80 metų vis tiek kažkaip keičiasi, ko nepasakysi apie pasaulį. Apie kokius pokyčius kalbate jūs?
– Pasaulis taip pat truputį keičiasi, bet tiktai tame negyvajame lygyje, kuriame keičiasi žmogus. Kodėl šiandien pasaulis truputį kitoks, nei prieš 100 metų? Įvyko įvairių techninių ir technologinių pokyčių, tapo kitokios klimato sąlygos, išmirė tam tikros gyvūnijos ir augmenijos rūšys ir t. t. Viskas kyla iš to, kad keisdamiesi mes matome besikeičiantį pasaulį.
Bet tai labai maži pokyčiai tame pačiame negyvajame lygyje. Tai ne naujas pasaulis. Juk mes liekame tie patys egoistai.
Reikalas tas, kad kai mūsų materialūs norai keičiasi, mes pradedame išrasti neva kažką naujo. O nėra ko išrasti, juk jeigu žmogus pradeda kardinaliai keisti savo prigimtį, savo egoizmą į priešingą jam davimo ir meilės savybę, ryšio su kitais savybę, tada per naujas savybes jis mato visiškai kitą pasaulį.
(Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu)
Klausimas. Kai studijuoju kabalą, aš jaučiu, kad gyvenu dviejuose pasauliuose. Jaučiu kančias žmonių, kurie nėra mūsų studijose.
Jaučiuosi tam tikroje naujoje tikrovėje ir stengiuosi jiems papasakoti, kad problema yra vienybės tarp mūsų nebuvime. Bet jie manęs negirdi. Ką aš galiu padaryti? Tai – mano pats didžiausias rūpestis.
Laitmanas. Kas tave labiau jaudina: žmonių požiūris į tave, tavo požiūris į žmones ar Kūrėjo požiūris į tave ir tavo požiūris į Kūrėją? Pagalvok apie tai. Nes tavo požiūris į žmones ir žmonių požiūris į Kūrėją – viskas kyla iš Kūrėjo. Taip Jis viską pateikia tau.
Nepriimk to už tikra. Visa tai – teatras, kurį Kūrėjas režisuoja tau. Jis tikrovės kūrėjas. Todėl per daug neįsijausk. Bet kuriuo atveju viskas turi būti nukreipta tik į Kūrėją, nes Jis – visko pirminė priežastis.
Jis sustatinėja visas šias lėles scenoje, visą žmoniją ir tave kartu su jais tik tam, kad jūs truputį atgytumėte ir tarpusavio ryšyje taptumėte panašūs į Jį. O jeigu ne, jūs liksite lėlės, marionetės.
Kuo labiau jungiasi, skudurinės lėlės vis labiau atgyja ir virsta gyvomis. Dėl jų tarpusavio susijungimo jos susirenka į vieną gyvą formą – ne materialaus žmogaus, o formą „Adomo“, kuris panašus į Kūrėją.
Tai davimo ir meilės forma, dar viena be Kūrėjo. Ji tiksliai tokia pat, kaip Kūrėjas, bet savarankiška ir randasi priešais Jį. Būtent šią formą mums reikia sukurti. Mes esame jos kūrėjai.
O tai, kad tau rūpi žmonija, yra mūsų judėjimo kelyje rezultatas, mes turime taip veikti. Tai teisingi išgyvenimai. Bet vis dėlto pažiūrėk truputį plačiau. Sėkmės!
(Iš poklabio su dr. Michaeliu Laitmanu)
Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.
Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.
Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.
Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.
Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.
Klausimas: Kiekvienas iš mūsų išgyvena sunkių akimirkų, kai norisi paklausti: „už ką man visa tai?“ Ar iš tikrųjų egzistuoja karmos dėsniai ir kiekvienas žmogus nusipelno to, kas jam nutinka?
Laitmanas: Iš dalies – taip. Kiekvienas žmogus turi savo sielos šaltinį. Jis gimsta su tam tikru savybių rinkiniu, ankstesnių reinkarnacijų patirtimi. Gimęs turi tęsti savo kelią ir pasiekti egzistavimo tikslą – visiškai prilygti Kūrėjui. Taigi, žmogaus pradinis taškas išnyksta kažkur praeitose reinkarnacijose, o galutinis – būsimuose gyvenimuose. Esamu metu jis vykdo tam tikrą programą, todėl viskas, kas jam nutinka, nėra atsitiktinumas. Viskas veda į tikslą.
Klausimas: Ar visiems reikia iš to pasimokyti?
Laitmanas: Taip, jei nori. Jeigu to siekia, tada jam padeda iš viršaus, suteikia tam tikrą aplinką, tada žmogus gali išmokti šias pamokas ir eiti pirmyn gana sąmoningai.
Klausimas: Ar žmonija, atsižvelgdama į esamą situaciją, išmoko pamoką? Ką turėjome suprasti iš situacijos su koronavirusu?
Laitmanas: Tai, kad mūsų pasaulis yra integrali sistema, kuri dabar išgyvena pandemijos bangą. Pirmąkart ji apima visą planetą. Per visą istoriją pasaulyje nebuvo nieko, kas būtų palietę visus be išimties. Mums rodoma, kad mūsų pasaulis iš tikrųjų yra absoliučiai integrali, uždara sistema, ir tuo vadovaudamiesi turime pasiekti visišką vidinę pusiausvyrą.
www.laitman.lt
Kad pereitum iš vienos formos į kitą, pirmiausia reikia visiškai atsisakyti ankstesnių norų.
Ir tik po to galima nuspręsti, kaip naujai juos naudoti. Kaip girtuoklis Rabašo pateiktame pavyzdyje: iš pradžių jis turi visiškai mesti gerti ir tik po to gali nusistatyti naują normą.
Dvasiniame pasaulyje kiekviena nauja pakopa kuriama iš naujo, nuo nulio.
Kabalistas Šimonas, knygos Zohar autorius, prieš pakildamas į pačią aukščiausią visiškai ištaisytos būsenos pakopą, nukrito iki būsenos „turgaus prekeivis Šimonas“.
Tai dėsnis: „Pakilimo aukštis lygus kritimo gyliui“ ir be tokio požiūrio į dvasingumą mums nesiseks. Todėl negalima traukti praeities balasto sau iš paskos. Visuomet reikia viską „švariai“ ištrinti ir kurti naują santykį.O jeigu paliekame kažką iš praeities, tai nauja nebus nauja, ir mums sėkmės nematyti.
Mūsų pasaulyje tai nepasireiškia aiškiai ir todėl atrodo, kad galima kurti kažką nauja ant seno pagrindo, bet ir čia, mūsų medžiagoje veikia tas pats dėsnis, ir mes patiriame nesėkmę, tik nežinome to priežasčių. Viskas turi prasidėti nuo naujos pakopos, naujo santykio, kad nebūtų jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau.
Jeigu šio principo neįsisavinsime dvasiniame kelyje, tai laikas prabėgs veltui.
Klausimas: Kas yra šeima integralaus auklėjimo ir švietimo metodikos požiūriu?
Laitmanas: Šeima vadinama dviejų žmonių, turinčių vieną bendrą tikslą, esantį virš jų abiejų, sandrauga. Sutuoktiniai kuria šią būseną tarpusavyje, norėdami pakilti į ją, ir iš tikro susivienija joje į vieną integralią visumą.
Ši bendra visuma, pagrįsta abipusiu įsijungimu vienas į kitą, ir yra šeima. Paprastos sandraugos, dviejų žmonių ryšio buitiniame lygmenyje negalima vadinti šeima, jeigu jie nesusivienija, neištirpsta vienas kitame, netampa viena bendra visuma, sukurdami tam tikrą vidurkį: trečiąją sudėtinę dalį (šeimą).
Pavyzdžiui, fiziologiniame lygmenyje šeima – tai tėvas, mama ir vaikas. Vaikas – tai iš jų atsiradęs tam tikras vidurkis. Todėl šeima – abu sutuoktiniai ir tas trečias, kurį jie kuria kartu.
Klausimas: O jeigu šioje šeimoje nėra trečiojo, vaiko, jie vis tiek šeima?
Laitmanas: Nekalbama apie materialų vaiką. Jeigu sutuoktiniai nesukūrė savo bendros vienybės, tai šeimos nėra.
Trečioji sudėtinė dalis – tai ir yra jų sąjunga, jų dvasinis vaikas, dėl kurio jie gyvena. Jis juos palaiko, sušildo, pakelia į kitą lygmenį. Jie ima jausti, kad padedami šios trečiosios sudėtinės dalies jie įgyja visai kitokį gyvenimą.
Todėl naujos visuomenės šeima gyvens ne dėl to, kad aptarnautų save ir savo vaikus materialiame lygmenyje, ir ne dėl to, kad tenkintų savo fiziologinius poreikius, o tam, kad suteiktų vienas kitam dvasinę pilnatvę.
Be teisingų santykių šeimoje mes negalėsime pereiti į kitą žmonijos lygmenį.
Klausimas: Prieš ką reikia save anuliuoti šeimoje?
Laitmanas: Tai yra ne anuliavimas, o supratimas, kad vienybė turi būti aukščiau mūsų asmeninių iš prigimties turimų egoistinių savybių ir polinkių, kurie sukurti būtent tam, kad pakiltume virš jų. Todėl sutuoktiniai yra partneriai, padedantys vienas kitam šiame procese.
(Iš poklabio su dr. M. Laitmanu)