Klausimas: Kas yra šeima integralaus auklėjimo ir švietimo metodikos požiūriu?
Laitmanas: Šeima vadinama dviejų žmonių, turinčių vieną bendrą tikslą, esantį virš jų abiejų, sandrauga. Sutuoktiniai kuria šią būseną tarpusavyje, norėdami pakilti į ją, ir iš tikro susivienija joje į vieną integralią visumą.
Ši bendra visuma, pagrįsta abipusiu įsijungimu vienas į kitą, ir yra šeima. Paprastos sandraugos, dviejų žmonių ryšio buitiniame lygmenyje negalima vadinti šeima, jeigu jie nesusivienija, neištirpsta vienas kitame, netampa viena bendra visuma, sukurdami tam tikrą vidurkį: trečiąją sudėtinę dalį (šeimą).
Pavyzdžiui, fiziologiniame lygmenyje šeima – tai tėvas, mama ir vaikas. Vaikas – tai iš jų atsiradęs tam tikras vidurkis. Todėl šeima – abu sutuoktiniai ir tas trečias, kurį jie kuria kartu.

Klausimas: O jeigu šioje šeimoje nėra trečiojo, vaiko, jie vis tiek šeima?
Laitmanas: Nekalbama apie materialų vaiką. Jeigu sutuoktiniai nesukūrė savo bendros vienybės, tai šeimos nėra.
Trečioji  sudėtinė dalis – tai ir yra jų sąjunga, jų dvasinis vaikas, dėl kurio jie gyvena. Jis juos palaiko, sušildo, pakelia į kitą lygmenį. Jie ima jausti, kad padedami šios trečiosios sudėtinės dalies jie įgyja visai kitokį gyvenimą.
Todėl naujos visuomenės šeima gyvens ne dėl to, kad aptarnautų save ir savo vaikus materialiame lygmenyje, ir ne dėl to, kad tenkintų savo fiziologinius poreikius, o tam, kad suteiktų vienas kitam dvasinę pilnatvę.
Be teisingų santykių šeimoje mes negalėsime pereiti į kitą žmonijos lygmenį.

Klausimas: Prieš ką reikia save anuliuoti šeimoje?
Laitmanas: Tai yra ne anuliavimas, o supratimas, kad vienybė turi būti aukščiau mūsų asmeninių iš prigimties turimų egoistinių savybių ir polinkių, kurie sukurti būtent tam, kad pakiltume virš jų. Todėl sutuoktiniai yra partneriai, padedantys vienas kitam šiame procese.

(Iš poklabio su dr. M. Laitmanu)

Kiekvienas iš mūsų jaučiasi ypatingas, išskirtinis, tarsi tik jis vienas egzistuotų pasaulyje ir visas pasaulis būtų skirtas jam. Vystantis kartoms kiekvienas vis labiau išsiskiria, egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus originalumo, reikalauja jaustis „pasaulio bamba“. Pavydas, aistra, garbė verčia mus savo akyse atrodyti aukščiau už kitus. Atsisakome šito tik iš nevilties arba tingumo – juk norint kažką pasiekti reikalinga nuolatinė kova. Tačiau pats noras, pats potraukis įsitvirtinti aukščiau visų kaip ir anksčiau dega žmoguje.

Matome, kad tik savo išskirtinumo suvokimas pažadina žmones „kabarotis vienas ant kito“, eiti per galvas, statant žmonių piramidę nuo valdovų viršuje iki pačių mažiausių apačioje.
Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pasižymi savo išskirtinumu, taip pat nuo sąlygų, nuo savybių, su kuriomis gimė, ir nuo savybių, kurias vystydamasis gavo iš aplinkos.
Vienaip ar kitaip, žmonės galiausiai kažko pasiekia visuomenėje tik pasitelkdami savo išskirtinumą. Ši savybė ateina iš Kūrėjo: Jis yra vienas ir todėl kiekvienas iš mūsų, atsiskyręs nuo bendrojo noro, kuris buvo sukurtas Kūrėjo, taip pat jaučiasi esąs vienintelis. Mes panašūs į holografinį paveikslą, kurio kiekviena dalis apima visumą. Anksčiau buvome viena siela, panaši į Kūrėją, bet paskui ji sudužo į dalis ir dabar kiekvienoje jos dalyje slypi viena bendros sielos forma, tik priešingame pavidalu − taip yra dėl sudužimo.

Manyje slypi vientisa visos pirminės sielos forma, ir todėl spaudžiant sudužimo jėgai jaučiuosi vientisas ir reikalauju sau viso pasaulio, o be to dar ir Kūrėjo. Kas be manęs gali turėti reikšmę?
Todėl mūsų saviraiška šiame pasaulyje grindžiama tik kiekvieno turima išskirtinumo savybe. Įprastas dalykas: kur nukreipiu visus savo norus, mintis ir gabumus? Nukreipiu ten, kur tapčiau dar unikalesnis ir ypatingesnis.

Kiekvienas juda šia linkme pagal savo jėgas, savybes, atsižvelgdamas į savo tingumą ir tai, kaip jį stiprina aplinka. Svarbiausia čia – kieno labui naudoju savąjį „Aš“, visas savo savybes, o apskritai – savo išskirtinumą? Jeigu aš – pasaulio unikumas, tai dėl ko veikiu? Galiausiai žmogui ateina sprendimas, kad teisingai naudoti save – reiškia tarnauti pasauliui, kaip Kūrėjas. Tuomet jis tampa panašiu į Kūrėją Žmogumi, o pasaulis virsta Kūrėjo ir kūrinio susitikimo vieta. Čia jie susijungia, susilieja vienas su kitu tarnaudami visoms sieloms.

Iš čia matome, kad išskirtinumo savybė gali suvaidinti dvejopą vaidmenį: iš pradžių žmogus it Napoleonas siekia užkariauti visą pasaulį ir išnaudoti jį savo nuožiūra, priešingai Kūrėjui – ir galiausiai atskleidžia būtinybę pakeisti save ir įgyti panašumą su Kūrėju. Išskirtinumas naudojamas arba dėl savęs, arba dėl artimo – tai ir surikiuoja žmones į vietas dvasinėje skalėje.

(Iš poklabio su M. Laitmanu)

Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti. Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti. Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.

Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį. Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.

Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse. Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.

Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.

* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.

www.laitman.lt

Klausimas. Klausiu apie „gyvūną“ ir „žmogų“: dažnai kartojate, kad jei neužduodi sau klausimo „Kas aš ir dėl ko aš gyvenu?“, vadinasi, esi gyvūnas, o jei toks klausimas iškyla mintyse – vadinasi, tu vystaisi ir esi žmogus. Ir dar, kad mes visi esame gyvūninio pasaulio lygmenyje. Sakykite, jei Kūrėjas tobulas ir žemėje taip pat sukūrė tobulumą, kitaip tariant, ir gyvūniją (dėl žmogaus), ir tobulą žmogų (sau), tai kodėl mes esame gyvūnai? Mokydamiesi kabalos, manau, mes visi jau seniai esame žmogaus lygmenyje, tik pats žmogaus vystymasis vyksta skirtingai, ir taip turi būti, juk nėra nieko, išskyrus Jį, Kūrėją?

Laitmanas. Mes esame gyvūninėje vystymosi stadijoje, kuri valdoma malonumais ir kančiomis. Kai kurios asmenybės gauna didesnį norą – jis pasireiškia siekiu pažinti gyvenimo prasmę. Šis noras – egoistinis, aukščiau gyvūninio, instinktyvaus, kai žmogus trokšta tik kuo patogiau įsitaisyti šiame pasaulyje. Turėdamas norą suvokti gyvenimo prasmę, žmogus ateina studijuoti kabalos. Ir ima save vystyti, kad taptų panašus į Kūrėją – pagal šį panašumą jis ir vadinamas žmogumi – Adomu, nuo žodžio „adame“ („panašus“ hebrajiškai). O savo gyvūniniais norais lieka gyvūnu, kol visus juos ištaisys iki panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, iki davimo ir meilės visiems savybės!

www.laitman.lt

Ką reiškia priešybių sąjunga?

Iš esmės mes visi esame priešingi vienas kitam. Mūsų susijungimas pagrįstas tuo, kad nors ir esame visiškai skirtingi, vis tiek norime susivienyti ir palaikyti vienas kitą, nepaisant visų skirtumų ir atsiribojimų. Juk dvasinį indą, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, sudaro dešimt visiškai priešingų savybių. Ir nors kiekvienas iš mūsų nemato jokios galimybės susijungti su kitu, tačiau pradėdami nuo savęs, nepaisant priešingų savybių, mes susivienijame aukščiau savęs. Iš pradžių tai – labai nemalonus jausmas. Pvz., kažkas jums sukelia pasibjaurėjimą, jūs net negalite jo liesti, bet įveikiate save ir paliečiate tai, kas jums taip nemalonu. Būtent dėl tokių jausmų atskleidžiamas Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio pojūtis, nes šios kategorijos yra visiškai priešingos, priešingos mums. Mes instinktyviai jas atstumiame. Visi norime gauti tik dėl savęs, o čia staiga turime duoti. Tai jausmas, kurio aš negaliu liesti! Tai tarsi varlės bučiavimas. O tai padarius viskas atsiskleidžia, ji tampa gražia princese.

(Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu)

Kaip turiu elgtis su žmona, kad tarp mūsų pajaustume Kūrėją?
Laitmanas. Stenkitės, kad visi jūsų tarpusavio santykiai būtų tik tam, kad atskleistumėte Kūrėją tarp jūsų. Tai garantuoja visišką santaiką namuose ir yra naudinga abiems netgi tik iš egoistinių paskatų. Tai labai veiksminga priemonė. Ji teisingai orientuoja žmogų viso jo gyvenimo metu. Juk grupė ir draugai kol kas žmogui yra dirbtinis darinys, visą žmoniją jis jaučia dar toliau, o visi pasauliai – apskritai toli. Žmona pati artimiausia, juk pasakyta: „Žmona žmogui – kaip jo kūnas“. Kita vertus, tu staiga atskleidi, kad turi partnerį visur kur! Kūrėjo padedamas imi jausti, kad kiekvienam tavo judesiui yra jos judesys.

Nesvarbu, koks judesys: proto, širdies ar fizinis, visur kur vyksta sinchroninis judesys tarsi Kūrėjas atsiskleisdamas suklijuotų visas dviejų atskirų puselių detales ir formas.
Mums tik reikia stengtis tarp savęs atskleisti Kūrėją – mus jungiančią jėgą, kurią norime pasiekti kaip savo bendro gyvenimo pasekmę. Kitaip visas šis gyvenimas tebus gyvūninis egzistavimas.
Mes dviese norime atskleisti tarp mūsų esančią vienijančią jėgą – trečią komponentą, papildantį mus taip, kad tampame it vienas!

Kada Jis mus sujungs į vieną, mes įjungsime Jį savyje ir tapsime viena visuma būtent todėl, kad Jis yra mūsų viduje ir mus užpildo. Tai vadinama: „Vyras, žmona ir Kūrėjas tarp jų“. Jis dalyvauja visur, kas tarp jų egzistuoja. O daugiau nieko ir nėra, juk kiekvieno noras nukreiptas į kitą. Tai visai kaip Zeir Anpin ir Malchut santykiai: jis visas nukreiptas į ją, o ji – į jį.

Kūrėjas atskyrė visas pavienes Malchut sfiras ir iš jų padarė Ievą (Chavą), todėl per visą dvasinio parcufo aukštį egzistuoja tikslus Zeir Anpin ir Malchut atitikimas – jie viename lygmenyje vienas prieš kitą amžinai ir beperstojo susilieję. Viename nėra tokių savybių, kurių nebūtų kitame. Tačiau sulipdyti juos vieną su kitu įmanoma tik veikiant Šviesai AB SAG, kuri ateina ir juos sujungia, vieną ištaisydama didesniam davimui, o kitą – didesniam gavimui.

Ir kad susijungtų, jie abu pakyla į Biną, kuri vadinasi Elokim, Kūrėju, ir Jis suteikia jiems jėgą susijungti ir po to juos pripildo. Ir jie pripildo ne vienas kitą, bet savo bendrus norus. Iš to ir gimsta „kūdikis“, susijungimo rezultatas, kitas dvasinis parcufas, nauja būsena. Apie tai pasakyta: „Tėvas (Aba) duoda baltą, motina (Ima) – raudoną, o Kūrėjas duoda sielą“. Jis yra tarp jų, o juos pripildydamas duoda sielą naujai pakopai.

(Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu)

Sapnas mūsų gyvenime – tai labai rimtas smegenų darbas, kai jos apdoroja ir sudėlioja informaciją, sukauptą per dieną, o gal ir kelias. Smegenys ją rūšiuoja ir padeda į savo archyvą. Kartu atsiranda chaotiškų ryšių, todėl sapnai kartais atrodo nerealūs.
Iš tikrųjų sapne vyksta labai galingi veiksmai ir sprendimai. Smegenys dirba itin intensyviai, tik tokiais giliais, vidiniais lygiais, kurių dar negalime tirti. Kai ši informacija sudėliota ir pasąmonės lygmeniu suvokta viduje, žmogus būna pasirengęs pabusti.
Visada sapnuojame. Sapnai nuolat pereina per mus, nes tai klajojantys procesai mūsų smegenyse.
Ir žmogus jau pasirengęs kitai dienai, pasirengęs tinkamai suvokti informaciją remdamasis praėjusia diena ir patirtais sapnais, kitaip tariant, iš naujo įvertino informaciją miegodamas. Taip sapnas, atjungdamas tave nuo tikrovės, padeda tinkamai persikrauti ir ateiti į naują būseną, naujai vertinant realybę.
Dvasiniame pasaulyje viskas yra taip pat, nes mūsų pasaulis yra dvasinio pasaulio atspindys.
Dvasiniame pasaulyje (kitaip nei mūsų pasaulyje) neužmigdami ir neatsijungdami nuo realybės, sąmoningai keliame save į kitą pakopą, tarsi į kitą dieną. Atsiskyrę nuo ankstesnės pakopos ir dar nepakilę į kitą pakopą, esame tarp jų ir norime sąmoningai pervesti vieną į kitą. Tai ir yra naktis tarp dviejų dienų.
Bet būdami tarp dviejų realybių galime pajausti tokias būsenas, kurioms viduje dar nesame pasirengę. Galime pajausti tai, ko dar nesuprantame, pamatyti tai, kas mums dar neva nepriklauso; kam dar nesame pasiruošę.
Todėl sapnai yra labai ypatinga, graži būsena, iš kurios vėliau galima padaryti toli siekiančias išvadas, ateiti į naujus siekius.

Sveikata – fiziologinė, moralinė, dorovinė ar psichologinė – tai sistemos, vadinamos „Žmogus“, pusiausvyra. Visa tai – susiję.
Gyvenimiška patirtis rodo, kaip stipriai psichologija veikia fiziologiją, fiziologija psichologiją ir t. t. Jeigu rūpinsimės mūsų „aš“, t. y. mūsų aukštesniuoju lygmeniu – Žmogumi manyje – kartu veikiame ir visą apatinę sistemą.
Todėl kabalos mokslas sako, kad pirmiausia reikia pasiekti savojo „aš“ pusiausvyrą ir ištaisyti sielą, būti harmonijoje ir homeostazėje su visu pasauliu. Tada apatinės fiziologinės sistemos, veikiamos aukštesniųjų, palaipsniui susitvarkys ir pasieks pusiausvyrą.
Pasak kabalos mokslo, tai ir yra gydymas. Tokia pat nuomonė dominuoja ir rytų gydymo praktikose, kurios tvirtina, kad žmogus yra mikropasaulis, kuris turi būti tiek  vidinėje pusiausvyroje visuose lygmenyse, tiek išorinėje – viso pasaulio atžvilgiu.
Norint pasiekti pusiausvyrą, mums reikalingas tinkamas auklėjimas ir sociumas – tai aplinka, kurioje egzistuojame ir integraliai bendradarbiaujame. Taip natūraliu būdu pasieksime pusiausvyrą.
Todėl žmogaus gydymas turi prasidėti ne nuo įvairių ligų simptomų panaikinimo, o nuo aukštesniojo lygmens, kuris pagal hierarchiją iš viršaus į apačią nulems sistemos pusiausvyrą. Mums nereikia gilintis į fiziologines kūno savybes, reikia pasiekti sielos pusiausvyrą, tada kūnas paklus jai ir išgis pats.
Atskirų kūno organų gydymas nieko neduoda. Juk mes net nežinome, kaip jie tarpusavyje susiję, todėl vieną gydome, kitą luošiname. Kiekvienas vaistas yra nuodas. Ne veltui medicinos simbolis – nuodingoji gyvatė.
Matome, kad vaistų vartojimas negali žmogaus visiškai išgydyti, jis vis tiek serga. Kad taptų sveikas, reikia subalansuoti jo sielą. Kaip sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela.“

Mokslininkai oksitociną vadina meilės hormonu. Manyta, kad jo daugiausia reikia gimdymo metu. Vėliau tyrėjai suprato, kad jis yra motinos ir vaiko bendravimo pagrindas; o paskui nustatė, kad oksitocinas yra ir įsimylėjusiųjų bei draugų bendravimo pagrindas. Dabar Toledo universiteto mokslininkai siūlo jį kaip antivirusinę priemonę. Sako, kad virusas slopina imunitetą, o meilės hormonas, priešingai, stiprina jį. Ši pusiausvyra ir suteiks jėgų. Iš esmės gydymo pagrindas – suleisti žmogui „meilės hormoną“.

Tačiau esmė ne ta, kad pamiltum kitus. Esmė – vidinis persitvarkymas. Be to, tai turi vykti esant spaudimui, pačiam žmogui norint ir stengiantis. 
Neišgydysi žmogaus nuo neapykantos vaistais. To negalima, taip jį nuslopinsi. Kūrėjas sako: „Aš sukūriau blogąjį pradą, bet daviau prieš jį ypatingą, aukštesniąją Šviesą, kuria privalai naudotis pamažu. Ir jausi, matysi, kaip iš savęs kuri Žmogų.“

Žmogus privalo pats, savarankiškai pereiti šias itin nepaprastas būsenas. Turi suprasti, kodėl Kūrėjas sukūrė jį būtent tokį.
Žmogus turi suprasti, kodėl buvo sukurtas blogu. Privalo pamažu šį blogį iš savęs ne pašalinti, o padengti gėriu pasitelkdamas poveikį iš aukščiau, aukštesniąją Šviesą, suartėdamas su Kūrėju. Žmogus turi iš Kūrėjo gauti davimo ir meilės savybę, kuri priešinga jo prigimtinei savybei gauti ir neapkęsti (tai ir yra blogio pradas žmoguje).
Tai rimtas darbas, kurį žmogus privalo atlikti pats. Tai Kūrėjas davė mums, kad dirbtume. Iš savęs turime suformuoti žmogų, patys jį lipdyti.