Dvejopi ryšiai tarp mokytojo ir mokinio

Klausimas: Šimtai tūkstančių žmonių atvėrė sau kabalos mokslą. Jis tapo atradimu ir didžiuliu džiaugsmu. Bet, pasirodo, viskas nėra taip paprasta. Reikia rasti mokytoją. Ir ne šiaip jį rasti, o užmegzti ryšį su juo.
Ką reiškia ryšys kelyje? Kas yra keliavedys, mokytojas?
Atsakymas: Nūnai mokytojas nebūtinai yra esantis šalia tavęs. Kažkada būta tokių vietų, kur mokiniai gyveno kartu su mokytojais. Dabar to nereikia, nes galime labai gerai bendrauti virtualioje erdvėje.
Todėl jau nėra būtina mokytojui ir mokiniui tarpusavyje bendrauti tiesiogiai. Tačiau ryšys su mokytoju reikalingas, kad būtų galima mokytis iš jo.
Klausimas: Kaip kuriamas šis ryšys? Ko reikia iš mokinio ir galbūt iš mokytojo?
Atsakymas: Esmė ta, kad su mokytoju galima bendrauti įvairiai. Vienas iš būdų – bendrasis: kaip universitete, kai įeini į auditoriją, sėdiesi, klausaisi paskaitų, vėliau išlaikai egzaminus ir išeini, beveik nebendraudamas su dėstytoju. Mokaisi iš jo užrašų, iš to, ką jis duoda, bet nieko daugiau.
Bet yra ir tikslesnis ryšys, kai mokytojas tiesiogiai veikia mokinį, o šis atitinkamai keičiasi. Be to, mokytojas jį stebi, ugdo individualiai, pateikdamas gan rimtų reikalavimų. Bet ne kiekvienas pasirengęs juos priimti.
Klausimas: Pasirengimas priimti šiuos reikalavimus priklauso nuo žmogaus ar nuo tam tikrų išankstinių veiksnių?
Atsakymas: Taip, yra išankstinių veiksnių, bet jų nepakanka. Dar reikia mokinio pastangų, kad šių veiksnių pakaktų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Prisitaikyti prie naujų sąlygų

Komentaras: Pagal kabalą, žmogus turi pakeisti savo prigimtį. Bet jis nekaltas, kad išsivystė visai kitaip – egoistiškai.
Atsakymas: O kas jo apskritai klausia?! Egzistuoja sąlygos – būtinos, pakankamos kaip matematikoje ir viskas.
Aš juk neklausiu: „Kodėl toks gimiau?“ Galiu šaukti kiek tinkamas, tai nepadės. Yra tam tikras aukštesnis planas, jis virš manęs, aš jo nesuprantu.
Dabar Gamta keičia mūsų tarpusavio santykių sistemą? Keičia. Ji mūsų neklausia. Nori – prisitaikyk, nenori – išmirsi it dinozaurai. Kodėl jie kadaise išmirė? Mat nebuvo prisitaikę prie naujų sąlygų. Su mumis irgi taip.
Klausimas: Bet patys pokyčiai nepriklauso nuo žmogaus. Jis juk negali prisiversti visą tai atlikti?
Atsakymas: Kaip tai negali?! Žmogui keliamos sąlygos, kurias jis turi išpildyti. Tai evoliucija! Mes vystomės ir turime prie šios evoliucijos prisitaikyti.
Ką reiškia evoliucija? Kai keičiantis tam tikroms sąlygos ir organizmui turint galimybę prie jų prisitaikyti, pamažu keiti save.
O kaip keitėmės per visą istoriją? Ar gali palyginti save su pirmykščiu žmogumi? Nė neįsivaizduoji, kiek tu pasikeitei! Žinoma, tavyje tie patys organai, bet jie veikia kitaip! O smegenys, širdis ir visi įgūdžiai visiškai kiti. Galvoju, kad net mūsų akys mato, o ausys girdi kitu diapazonu.
Anksčiau žmogus tikriausiai suvokė ir ultravioletines, ir infraraudonąsias bangas. Savo kūnu jautė tokias vibracijas, kokių nejauti dabar. Kaip žvėrys, kurie iš anksto pabėga nuo cunamio ar žemės drebėjimo, jausdami žemų dažnių bangas, einančias iš po žemių, taip, kaip kažkada jautėme mes.
Teko kalbėtis su beduinais, gyvenančiais Sinajaus pusiasalyje. Jie pagal kokį nors debesėlį ar iš skrendančio paukščio, gali pasakyti, kad už 50 km nuo čia jų link rieda koks nors autobusas. Ir išties netrukus pasirodo autobusas.
Mes transformuojamės, visąlaik keičiamės. Tai ir yra evoliucija!
O dabar ji gana stipri: ir psichologinė žmogaus viduje, ir visuomeninė aplink žmogų, ir klimato, gamtos. Visi trys parametrai – aš, visuomenė, gamta – keičiasi ir mes galime prie jų prisitaikyti.
Iš principo, jie keičiasi tam, kad prie jų prisitaikytume ir pereitume į kitą savo raidos lygmenį. Vis tiek Gamta mus privers! Per kančias į laimę, nesvarbu kaip, bet privers.
Todėl verčiau paklausyti, priimti tas sąlygas ir imti prie jų taikytis it vaikui, kuris iš pradžių veikia, o paskui nuo to tampa protingesnis. Vaikas veikia instinktyviai: suardo, surenka, galvoja. Štai taip ir tu pamėgink ir imsi samprotauti, išaugsi!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Susiję

Klausimas: Visa, kas vyksta pasaulyje, reiškia, kad man rodo tai, ką esu pasirengęs išvysti, ir turiu tarsi imti ir priimti tą vaizdą sau?
Atsakymas: Turi suprasti, kiek būdamas integralioje sistemoje elgsiesi integraliau su kitais, kiek tu ir visi aplinkiniai įstengsite pasiekti geresnės būsenos. Negali atsiskirti nuo kitų. Bus blogai jiems – bus blogai tau.
Esame tokioje sistemoje, kur visiškai priklausome nuo kitų, ir ko linkiu jiems, tą patį gaunu iš jų. Taip sukurtas pasaulis. Gali su tuo nesutikti, rėkti, pykti, bet bus tik taip.
Klausimas: Kaip turiu reaguoti į tai, kas vyksta?
Atsakymas: Ar gamtai svarbi tavo reakcija? Ji kelia tau naujas sąlygas ir viskas, o tu reaguoji. Nenori – nereaguok, mirk kaip mamutai.
Klausimas: Kokius veiksmus turiu atlikti su savimi?
Atsakymas: Perkurti ir save ir supančią visuomenę.
Klausimas: O kaip perkursiu supančią visuomenę?
Atsakymas: Drauge su jais. Paaiškink jiems, kad būtina persitvarkyti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Protas – norų tarnaitė

Klausimas: Sakote, kad protas įgyjamas veikiant. Kiek svarbūs veiksmai?
Atsakymas: Kaip gali apsieiti be veiksmų? Kuo remdamasis įgysi protą? Darau ir darau kaip nieko nesuprantantis vaikas. Juk išsyk proto neįgysi.
Yra noras, vadinamas „širdimi“. O yra smegenys, protas, kuris vystosi priklausomai nuo norų, kad juos aptarnautų, užpildytų, pasiektų. Jis koordinuoja veiksmus, nukreipia mane, kad save pripildyčiau. Tai ir yra mūsų egoizmas, kuris taip veikia.
Kitaip tariant, kai noriu užpildyti kokius nors savo norus (maistas, seksas, šeima, valdžia, šlovė, žinios ir t. t.), pasijungia protas. O jeigu norų nėra, tai protas neįsijungia, tarsi jo ir nebūtų.
Protas tėra norų tarnaitė. Todėl kuo labiau muša, tuo protingesnis tampa žmogus, nes ieško išeities: kaip padaryti taip, kad jo nemuštų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Klausimas. Žmogui vystantis, jo gyvenimas visada gerėjo. Kodėl šiais laikais įvyko lūžis ir tolimesnis progresas atskleidžia tik vis didesnį susiskaldymą?
Atsakymas. Evoliucijos tikslas – atvesti mus į tam tikras raidos aukštumas, kurias jau tikriausiai pasiekėme XX amžiuje. O po to nebesiveržiame pirmyn, bet įsisąmoniname vystymosi ribas. Atskleidžiame, kokie nieko verti visi mūsų moksliniai pasiekimai, jie net tik neatneša naudos, bet dar ir kenkia.
Juk jie visi remiasi žmogaus egoizmu, todėl galiausiai paaiškėja, kad yra kenksmingi. Gal net geriau mums lįsti atgal į urvus, nes visas vystymasis buvo dėl egoizmo, noro mėgautis. Dabar teks taisyti šias klaidas. Mokslo, visuomenės, šeimos, švietimo, kultūros raida reikalauja ištaisyti egoistinį ketinimą į altruistinį.
Dabartiniam periodui būdinga tai, kad imame suprasti, jog mūsų vystymasis priėjo aklavietę ir sukėlė krizę. Pasibaigė paprasta linijinė evoliucija, gamta užsidaro į ratą. Tačiau mes šio rato neatitinkame, braunamės tiesiai su savo egoizmu.
Todėl, kuo labiau pasaulis apvalėja, virsdamas vienu mažu kaimu, tuo mums blogiau nuo to visuotinio ryšio ir artumo. Taip išeina, kad vis labiau priklausome vieni nuo kitų, tačiau, kai egoistai jaučiasi susaistyti, jie ima kariauti.
Ką gi tuomet daryti? Sustabdyti pasaulio globalėjimo negalime, juk tai gamtos dėsnis. Gamta stumia mus suartėti. Bet egoistams artėjant, jie ima vis labiau vienas kito nekęsti ir kyla karo grėsmė.
Todėl neturime pasirinkimo: reikia į šį ratą, uždarą pasaulį atnešti davimą ir meilę. Kitaip neišsikapstysime iš kančių, rodančių mums, kad reikia šią būseną taisyti. Baal Sulamas rašė, kad nedidelei saujelei žmonių, kurie išgyvens Žemėje po branduolinio karo, teks taisyti save ir tapti nauja, tobula žmonija.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Lygybė dvasiniame pasaulyje

Klausimas. Viena svarbių seminaro taisyklių – lygybė: „rate nėra svarbesnių ir mažiau svarbių dalyvių“. Kieno atžvilgiu esame lygūs?
Atsakymas. Visi lygūs vienybės atžvilgiu. Aukštesnysis ir žemesnysis negali susijungti. Jie turi būti viename lygmenyje.
Dvasinė vienybė galima tik esant panašumui: tu panašus į mane, aš – į tave. Vienąsyk aš – tau, nes esu aukščiau, o tu žemiau. Kitąsyk tu – man, nes esi aukščiau, o aš žemiau. Galiausiai esame lygūs.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kas aš?

Klausimas: Ėmiau analizuoti save ir priėjau prie išvados, kad nežinau, kas toks esąs. Ar kabala padės man tai išsiaiškinti?
Atsakymas: Kabala padės išsiaiškinti. Bet nejau tai taip svarbu – išsiaiškinti, kas aš toks?
Nesistengčiau to sužinoti, nors, kaip sakoma kabaloje, žmogus siekia pažinti savo sielos šaknį.
Iš principo turime tai sužinoti, bet ne kas aš toks dabar, mat apie gyvūninį kūną nėra ko mąstyti, tai vien menki instinktai – ne daugiau.
Kas aš iš tikrųjų – prie to prieisime pačioje savo taisymosi pabaigoje, kai ištaisysime visą savo egoizmą, tikslingai mums tam duotą. Iš tikrųjų esame didžiuliai, didūs, dvasiškai labai aukšti kūriniai, kurie turi tai atskleisti. Ir mes atskleisime tai.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Geruoju keliu

Klausimas: Kaip eiti normaliu vystymosi keliu? Koks žmogaus pasirinkimas?
Atsakymas: Žmogus renkasi, ar susivienyti virš visų priešingai veikiančių jėgų.
Egzistuoja dvi mus veikiančios jėgos. Mums duodama kairioji, piktoji, egoistinė jėga – tarpusavio atstūmimas, kits kito išnaudojimas. O reikalauti reikia kitos jėgos – altruistinės, ryšio jėgos, meilės jėgos. Ją galime pritraukti tik užsiėmę aukštesniuoju lygmeniu.
Užsiimdami aukštesniuoju lygmeniu, mes tarsi pritraukiame save prie jo, žaidžiame tą žaidimą it vaikas, kuris nori būti didelis ir tai žaidžia.
Klausimas: O kaip to pasieks kabalos nestudijuojantys žmonės?
Atsakymas: Jie pasieks per mus. Jie išgirs tai, ką jiems pasakosime. Jiems nereikia specialiai tuo užsiimti. Pakanka mūsų lengva forma pateikiamos medžiagos: kur mūsų valios laisvė, kokie ryšiai mus turi sieti tarpusavyje ir t.t.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Injekcija iš Kūrėjo

Klausimas: Jeigu Kūrėjas visiškai valdo visus ir žmogus neva turi valios laisvę, kodėl Jis veda mus per prievartą ir kančias?
Atsakymas: Kūrėjas valdo mus per gamtos dėsnius.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kurioje priešinasi dvi iš Jo išeinančios jėgos: davimas ir gavimas. O žmogus yra tarp jų, abi savybės jį veikia.
Kyla klausimas: kaip žmogus vystosi būdamas taip veikiamas? Ką jis daro? Kur jo valios laisvė? Kaip jis kaupia savyje šias dvi jėgas? Kaip jis jas savyje sugretina? Kaip kuria save iš jų?
Tai ir yra visas kabalos mokslas – kaip gauti šias dvi jėgas tinkamai ir per jas taip save suformuoti, kad prilygtume Kūrėjui, kad pakiltume, pasiektume Jį ir su Juo susilietume. O tai, kad jis davė mums galimybę valdyti pasitelkus šias dvi jėgas – tai mūsų valios laisvė!
Kaipgi galėsime veikti jos neturėdami? Kuo gi tuomet būsime? Tiesiog valdomais?
Iki dabar mus tiesiog valdė. Ką tai reiškia? Kūrėjas tau suteikia šiek tiek egoizmo, tarsi suleidžia lašelį vaistų ir kiek daugiau atlaisvina tavyje egoizmą – kuo nors imiesi, kažką darai, sukalioji vartalioji. Visi kiti irgi taip. Jis dar šiek tiek sušvirkščia vaistų ir taip toliau, kol nesuleis visko.
Štai dabar esi iki ribų perpildytas egoizmo. Ir daugiau ne. Todėl tau nėra kur dėtis. Kur eiti? Ko imtis?
Juolab, kad egoizmas užsivėrė, tapo globalus, integralus. Iš pradžių mums buvo gerai, nes užmezgėme egoistinius, globalius ryšius pasaulyje ir manėme, kad viskas bus puiku. O kai šie ryšiai ėmė priklausyti nuo visų, tai atsidūrėme priešingoje pusėje. Ir čia kilo klausimas – ką su tuo daryti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kaip ištaisyti bjaurų pasaulį?

Klausimas: Apie dvasinį pasaulį kalbate kaip apie harmonijos pasaulį, o apie mūsų – kaip apie disharmonijos pasaulį. Ar yra koks nors pavyzdys iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio, į kurį žvelgiant iš šalies iškart matosi, kad tai košmaras ir tai reikia ištaisyti?
Atsakymas: Mums nėra ko taisyti šiame pasaulyje – tik pačius save, nes ištaisyti galime tik savo norus. O negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos objektų norai duoti iš aukščiau, ir visi jie instinktyviai laikosi tų dėsnių ir taisyklių, kurie slypi juose. Jie neturi jokios valios laisvės.
Todėl negalime kalbėti apie tai, kad kokia nors reptilija suėdė žmogų, ir todėl tas krokodilas blogas ir jį verta pribaigti. Už ką jį nugalabyti? Kad jame slypi tokia programa? Tuomet turi kreiptis į Kūrėją, o ne į tą nelaimingą krokodilą.
Pamenu kartą viešėjome pas pažįstamą Majamyje ir jis pasakė: „Jau antra diena nematau savo šuns.“ O toje vietoje aplink namus buvo maži ežerėliai, kuriuose veisėsi krokodilai, ir jie laisvai išlipdavo į sausumą. Todėl namo šeimininkas pamanė, kad jo šuo puolė ginti ir jį suėdė krokodilai. Tad negi dabar šaudysi tuos krokodilus? Kuo jie kalti?
Tai natūrali gyvūno reakcija į gyvūninį norą, kai didesnis gyvūninis noras praryja mažesnį. Drauge jie tarpusavyje įsisiurbią, leisdami vienas kitam egzistuoti, ir taip yra tęsiamas gamtos judėjimas.
Bet kuris noras visuomet sudarytas iš keleto lygmenų: negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmogaus. Jį ištaisyti galima tik žmogaus lygmenyje. Jeigu jį ištaisei, tai visi tie norai susijungia draugėn ir viskas išsitaiso, nes žmogaus lygmuo – tai tarsi visų norų galva.
Tad sakoma, kad pasiekus visišką išsitaisymą, vilkas ir ėriukas kartu vaikštinės po žalią pievą, o mažas berniukas juos ganys.
Tai iš tiesų taip, nes visi tie norai bus tarpusavyje tinkamai suderinti. Kitaip tariant, tinkamas žmogaus lygmens noras sujungs negyvosios gamtos, augalijos gyvūnijos norus ir duos reikiamą kryptį dirbti tokioje simbiozėje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo