Žydų kalendoriuje yra keturi naujieji metai. Naujieji metai daugmaž rugsėjį (Tišrei mėnesio 1 d.), kai pradedamas skaičiuoti kalendorius, paskui medžių naujieji metai ( Švat mėn. 15 d.), pavasario naujieji metai (Nisan mėn. 1 d.) ir vasaros (Elul mėn. 1 d.). Jie simbolizuoja atitinkamų dvasinių pakopų pradžią.
Esmė ta, kad egoistiniai norai sudaryti iš keturių lygmenų: negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus.
Negyvojo lygmens noras atitinka visuotinai priimtus žydų Naujuosius metus. Augalinį norą atitinka – medžių naujieji metai, tuo metu ima busti gamta ir Izraelyje sodina medžius. Toliau gyvūnų naujieji metai ir paskui – žmogaus.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pasistenkite kreiptis į Kūrėją su džiaugsmu, juk esame Jo sukurtame pasaulyje ir turime, į ką kreiptis. Tam mums reikia šiek tiek užlipti ant savo egoizmo, kuris visąlaik reikalauja ir reikalauja, dėl ko nuolatos liūdime, esame nepasitenkinę.
Liaukitės verkšlenę Kūrėjui, kad Jis neduoda užpildymo. Priešingai, jei galime kreiptis į Jį – tai jau džiaugsmas. Ir jeigu noriu džiaugtis galimybe susisieti su Kūrėju, tai šio džiaugsmo viduje imsiu gauti iš Kūrėjo, juk džiaugsmas taps tuo kli, kurį Kūrėjas galės pripildyti. Tai ne šiaip psichologija, tai dvasinis pratimas, ties kuriuo reikia visąlaik dirbti.
Kūrėjas duoda šį pratimą, kad užuot kreipę dėmesį į save, imtume kreipti dėmesį į Kūrėją. Užuot kapstęsis savyje ir liūdėjęs, kad mano egoizmas neužpildytas, kreipiuosi į Kūrėją su džiaugsmu ir tai tampa mano dvasiniu kli.
Žmogui reikia daug metų, kad jis suvoktų šį patentą. Bet jeigu jis išgirs ir atliks šį patarimą, tai tučtuojau eis pirmyn. Stenkitės kiaurą dieną kreiptis į Kūrėją su džiaugsmu.
Visi patiria liūdesio ir abejonių laikotarpius, kurie gali trukti keletą metų. Bet vos tik žmogus įsisąmonina, kad kreipiasi į Kūrėją ir todėl visąlaik turi būti džiaugsme, juk yra priešais aukštesniąją jėgą – nuo tos akimirkos prasideda naujas jo gyvenimo etapas. Jis jau užmezga ryšį su Kūrėju.
Žmogus dar gali nejausti šio kontakto, kaip embrionas motinos įsčiose neįsisąmonina savęs. Bet jis jau dvasinio embriono būsenos ir jeigu išliks džiaugsmingas, nepaisant nieko, kas su juo vyksta, vadinasi jis pakils virš savo egoizmo ir pereis „susitraukimo“ ribą.
Kreiptis į Kūrėją norint Jį pradžiuginti, galvojant apie išorėje esantį Kūrėją, o ne apie tai, kas vyksta mano viduje, – tai svarbiausias perversmas, kurį mums reikia atlikti. Tai reiškia atsistoti ant dvasinio pasaulio slenksčio.

Iš poklabio su M. Laitmanu

Prasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Ar su jumis nutinka stebuklų, kurių logiškai nepaaiškinsi?
Atsakymas: Ne, galiausiai visuomet juos suprasdavau ir paaiškindavau. Stebuklas – tai kas išeina už mūsų klasikinių, kasdienių įsivaizdavimų.
Tačiau pakyli į aukštesnį suvokimo lygmenį, supranti, kad tai įprastiniai gamtiniai, natūralūs reiškiniai. Tik mūsų lygmenyje jų nematyti, ir jeigu jie kur nors atsiskleidžia, juos vadiname stebuklais.
Klausimas: Bet kol nepakilote, laikėte tai stebuklu?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Ar vyko kas nors, kas prieštarautų gamtos dėsniams?
Atsakymas: Nieko panašaus nebuvo. Juk jeigu to nepaaiškinsi mano tirtais gamtos dėsniais, reiškia reikia juos pridėti prie tų dėsnių.
Klausimas: Tarkime, jei pamatytumėte skrendantį žmogų, tai jums būtų stebuklas?
Atsakymas: Jei įprastine levitacija to nepaaiškinti, tada, žinoma, tai stebuklas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Tarkime, kančios atvedė žmogų prie gyvenimo prasmės klausimo. Kaip žmogus ims vystyti savyje „žmogaus“ lygmenį?
Atsakymas: Jeigu žmogui iš tikrųjų kyla tikras klausimas apie gyvenimo prasmę, jis ateina į kabalą.
Jis instinktyviai jaučia, kad kažkur yra šaltinis, galintis jam duoti atsakymą į šį klausimą. Ieškodamas jis susiduria su įvairiais pseudo šaltiniais, kurių studijavimas užtrunka nuo penkių iki dvidešimties metų. Bet galiausiai jis nepasitenkina jais ir randa kabalos mokslą.
Klausimas: Tačiau studijuojantis kabalą žmogus gyvena visuomenėje. Jis normalus pilietis, jis dirba, tarnauja kariuomenėje, tuokiasi. Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tarp dvasinės raidos ir viso kito?
Atsakymas: Aukštesniosios jėgos siekimas, savęs suvokimas ir supratimas apibrėš ir likusį jo gyvenimą.
Jis neturi būti gudročius, neturi išgalvoti, kaip sudarytas šis gyvenimas. Nežinodamas bendrų gamtos dėsnių, žmogus neįstengs sutvarkyti savo gyvenimo.
Harmonijos siekis, aukštesniosios jėgos siekimas (ką atskleidžia kabala) – būtent tai yra vidinis tvarkymasis, kurio žmogus sulaukia studijuodamas kabalą. Jo savybės, jo tikslai, jo lūkesčiai, jo kaita – vis šios žmogaus patiriamos metamorfozės atveda jį į būseną, kai yra priverstas pertvarkyti save, savo požiūrį į pasaulį, ir galiausiai pertvarkyti pasaulį. Ši būsena nulemia viską.
Kitaip tariant, mums nereikia tikslingai, dirbtinai ką nors laužyti šiame pasaulyje. Keisdamiesi pamažu pakeisime ir pasaulį aplink.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

 

Klausimas: Kokia nauda žmogui, kai jis akivaizdžiai jaučia globalią krizę? Juk jausdamas žalą, jis užsimerkia. Kaip žmogus turėtų tinkamai elgtis, kad pajaustų, jog šio fakto įsisąmoninimas kas akimirką jam naudingas?
Atsakymas: Esmė ta, kad žmonės bėga nuo šio klausimo, kas sekundę kur nors įlenda, ieško sau kokių nors užsiėmimų, kaip vaikai žaidimuose, ir tuo iš esmės viskas baigiasi.
Reikia pamėginti paaiškinti jiems, kad visos gudrybės (o šiandienis mūsų gyvenimas – viena didelė gudrybė), kad užsižaistume ir negalvotume apie rytdieną – atves mus prie visų pagrindų sudužimo. Ir čia prisieis kardinaliai spręsti problemą. Kabalistai kalba apie atominį karą, apie baisias žmonijos problemas, kai nedidelė žmonių grupė įstengs išgyventi ir ims kurti naują žmoniją.
Klausimas: Ar yra kas nors šviesaus dėl ko žmogui reikia įsisąmoninti esamą krizę? Ką nors kas teiktų jam jėgų?
Atsakymas: Manau, kad vien tiesos skleidimas, kur einame ir kur galime eiti. Juk žmonija jau numojo ranka iš beviltiškumo ir netgi nepakelia galvos: kur einame – ten einame. Ji nesupranta, kad artėja prie milžiniško „krioklio“ ir viskas, ką daro, pranyks be pėdsakų. Priešakyje didžiuliai praradimai.
Kabalistai taip ir rašo, kad liks tik menka žmonijos dalis, kuri išaugs ant žemės ir sukurs naują visuomenę. Šis būrelis žmonių, įsisąmoninčių egoizmą kaip blogį, naudosis visiškai kitokiais instrumentais, kad sukurtų naują visuomenę, naują gyvenimą, naują paradigmą.
Klausimas: Kokia esamos būsenos teisinga diagnozė?
Atsakymas: Sakyčiau, kad tai ligą, kuri dar nepasiekė kritinės būsenos, bet žmogus jau ima jausti, kad serga, bet dar nežino savo diagnozės, negali apibrėžti ir rasti jam tinkamų vaistų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Viskas, ką matome mūsų pasaulyje, – tai „esančio iš nieko“ pasireiškimo formos, arba tai noro gauti formos, arba tai Kūrėjo formos?
Atsakymas: Tai noro gauti pasireiškimo formos Kūrėjo noro duoti, užpildyti, mylėti fone.
Bendrai tariant, mes tarsi matome du, vienas kitu užpildytus paveikslus. Iš vienos pusės, tobulas Kūrėjo noras mūsų atžvilgiu – pripildyti, išauginti, priartinti prie Savęs, kad taptume į Jį panašūs.
Iš kitos pusės, tarp mūsų ir Jo matome tokią baisią savybę – egoistinę jėgą, kurią galime priskirti tik sau.
Kūrėjas tikslingai sukūrė egoizmą, kad jį surastume ir pamėgintume jo atsikratyti, bet įsitikinę, kad patys negalime su juo susitvarkyti, paprašytume Kūrėjo tai atlikti už mus.
Tai ir yra visas mūsų darbas materialiame pasaulyje – įsisąmoninti mūsų prigimties blogį ir paprašyti Kūrėjo pakeisti ją į priešingą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kaip galime paspartinti dvasinį darbą, kad padidintume teigiamą rezultatą?
Atsakymas: Neturime kitos galimybės – tik dar labiau susivienyti, kad Šviesa tarp mūsų sujungtų visus atstumus, kuriuos norime panaikinti. Ji ateis ir tai atliks, o mes privalome jos prašyti: „Leisk man būti su mano draugais it viena visuma“.
Tokiu atveju, jeigu atstumai tarp mūsų nusitrina, mes suformuojame vieną bendrą kūną, vieną bendrą norą, kuriame atsiskleis Kūrėjas. Ir tai pasiekiama, juk ne mes tai darome, turime tik išprašyti Šviesos, kad mus sujungtų bendrai siekdami šios būsenos.
Tad įtikinkime vieni kitus, palaikykime, įkvėpkime, kad tai įmanoma.
Tai perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Būdami mūsų pasaulyje, mes, žinoma, neįstengsime įsivaizduoti, kaip sujungti viską į vieną visumą. Materialiame pasaulyje tai nepasiekiama.
Bet kai iš mūsų pasaulio prašome apie tai, tai Šviesa atsižvelgia į mūsų būseną ir pakelia mus į kitą pakopą – ten, kur iš tikrųjų egzistuoja davimo ir meilės savybė, ryšys tarp sudužusių vienos sielos (kuriai priklausome) dalių. Ir tai galime atlikti.
Mėginkime drauge. Dar turime laiko, kad įsisąmonintume šias galimybes ir jas realizuotume. Ir mes tai atliksime!

Iš pokalbios su M. Laitmanu

Klausimas: Kabalistas geriau nei psichologas supranta žmones?
Atsakymas: Kabalistas geriau nei psichologas supranta žmonių esmę. Tačiau, iš kitos pusės, galbūt psichologas gali išspręsti nedideles konkrečias žmogaus problemas geriau nei kabalistas.
Klausimas: Kokiu atveju rekomenduotumėte kreiptis į psichologą?
Atsakymas: Rekomenduočiau kreiptis į psichologą bet kuriam žmogui, kuris nestudijuoja kabalos, jei jis jaučia kokius nors sunkumus bendraudamas su aplinkiniais ar suprasdamas save.
Tačiau žmonėms, jaučiantiems, jog jiems būtina sužinoti, dėl ko egzistuoja, į kokį tikslą turi ateiti, jau reikia mokytojo-kabalisto.
Klausimas: Ir vis dėlto, kaip išsiaiškinti, kur baigiasi psichologija ir prasideda kabala?
Atsakymas: Jei žmogus gyvena šio pasaulio ribose, gali su juo susitvarkyti ir jį tai tenkina, jam kabalos nereikia, pakanka psichologijos.
O jeigu žmogus supranta, kad neperpratęs, nesuvokęs (savo ir supančio pasaulio) vidinių jėgų jis negalės tinkamai vystytis ir jį tai traukia, jeigu jam trukdo, kai trūksta žinių apie vidinį žmonijos mechanizmą – tuomet jau reikia kabalos mokslo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Šiuolaikinių mokslų problema ta, kad pasiekėme slenkstį, kai savo jutimo organuose galime jausti, papildyti, ko nors imtis. Todėl visi mokslininkai kalba, kad mokslas pasiekė savo galą.
Kabala sako, kad savo penkiomis juslėmis praktiškai pasiekėme maksimalias ribas, už jų jau negalime nieko matyti. Mums nereikia išrasti naujų prietaisų, kurie vos šiek tiek išplečia mūsų organų suvokimo ribas, o plėsti reikia pačius jutimo organus.
Mokslas negali to atlikti, nes užsiima tik tuo, ką mechaniškai gali pridėti žmogui. Mums reikia keisti patį žmogų, šiek tiek išvystyti jį iš vidaus. Tuo ir užsiima kabala.
Todėl prieiname prie išvados, kad kaip mokslų pakaitalas ir jų pratęsimas ateis kabala ir duos atsakymą, kaip išplėsti mūsų suvokimo ribas ir pasiekti būseną, kai galėsime vystyti žmogų, ir iš žmogaus suvokti vis didesnes gamtos gelmes.
Kabalos tyrimo objektas – pats žmogus. Jis gali išmanuoti savo pokyčius savo instrumentuose, kurie yra jame, o ne jo išorėje.

Iš pokalbio su M. Laimanu