Klausimas. Kodėl studijuojant kabalą didelė reikšmė skiriama pamokoms?
Atsakymas. Kabaloje mokymasis skirtas ne žinioms gauti, kaip priimta daugelyje kitų mokslų ir specialybių. Kabalos požiūris į mokymąsi visiškai kitoks: tikslas ne studijuoti medžiagą, o keisti žmogaus prigimtį.
Svarbiausia – atvesti žmogų prie tokių pokyčių, kurie leis jam atskleisti aukščiausią jėgą ir pamatyti dvasinį pasaulį. Tinkamai mokydamasis kabalistinėje grupėje, žmogus dar šiame gyvenime atskleis jėgą, kuri pakels jį į naują sąmonės, suvokimo, atskleidimo pakopą, esančią aukščiau šio pasaulio.
Todėl kabaloje į mokymąsi nežiūrima akademiškai, kai tiesiog mokomasi tekstų. Net jei norėtume juos tiesiog išmokti teoriškai, vis tiek negalėtume to padaryti. Juk kabalistiniai tekstai aprašo reiškinius ir veiksmus, esančius visai kitoje pakopoje, kurios paprastas žmogus negali pasiekti. Tai mums kažkas neaiškaus, nesuprantamo, neatskleisto, nematyto šiame pasaulyje.
Kalbama apie mūsų valdymo sistemą, dvasinių jėgų tinklą, kitaip tariant, apie dvi priešingas mus veikiančias jėgas: gavimą ir davimą. Ir mes turime išstudijuoti, kaip šis tinklas dirba, kaip mus veikia ir kaip turėtume reaguoti į šį poveikį.
Jei būdami šio pasaulio būsenos dedame pastangas, kad ypatingai reaguotume į šį poveikį, tai aukščiausia sistema ima mus palaipsniui keisti ir įpareigoja tapti panašiais į ją.
Tai ir yra pageidaujamas mokymosi rezultatas. Studijavimas išplečia mūsų sąmonę tiek, kad matome ne tik materialų pasaulį, bet ir visą tikrovę, pasaulį, žmones – viską veikiančių jėgų tinklą. Pradedame atskirti šias jėgas, jas pateisinti, susisiekti su jomis. Galime jas veikti ir taip keisti savo likimą.
Galų gale išsitaisome taip, kad atskleidžiame visą pasaulėdarą, visą jėgų tinklą, vadinamą aukštesniąja pakopa, būsimu, paslėptu pasauliu arba Kūrėju. Tai laukiami kabalos studijavimo rezultatai, kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysi gyvendamas“.
Visas paslėptas mus valdančių jėgų tinklas vadinamas „Kūrėju“. Todėl pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimo metodika šio pasaulio žmogui. Kol žmogus dar gyvena šiame pasaulyje, savo biologiniame kūne, jis privalo visiškai atskleisti aukščiausią jėgą, aukščiausią valdymo sistemą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas. Kaip logiškai paaiškinti žmonėms, kad vienijimasis – vienintelis visų problemų sprendimo būdas?
Atsakymas. Juk akivaizdu, kad žmonių vienijimasis suteikia jiems galių: tuo remiasi armija, partija, bet kokia sąjunga. Net keletas žmonių, susijungusių tarpusavyje, jau įgyja jėgos, ypač šiais laikais.
Net vergovės laikais buvo baiminamasi vergų vienijimosi. Bet kuri valstybė bijo sąjungų atsiradimo. Susivienijus daugiau nei šimtui žmonių, prasideda tikrinimai: kas ten vyksta, ką jie daro, kokie jų planai. To reikalauja visuomenės saugumas.
O mes, jei vienijamės teisingai, pradedame jausti, kad tarp mūsų yra kažkoks jėgos, proto, naujo pojūčio šaltinis. Turime pasistengti pajusti tai patys, nors kol kas to nebranginame. Jei negaunu iš grupės centro sužadinimo, pakilios nuotaikos, šilumos, meilės, sustiprėjusių jausmų ir proto, – vadinasi, aš su ja nesusijungęs.
Panašiai, kaip turiu poreikį reguliariai pavalgyti, turėčiau trokšti įgauti jėgų iš grupės. Man nebūtina ateiti fiziškai, tačiau turiu jausti grupės centrą, iš kurio trokštu pasipildyti.
Jei kol kas nematote ir nejaučiate to, ką teikia susivienijimas, tai ženklas, kad reikia padirbėti. Net didžiausiam kabalistui neįmanoma pakilti virš savojo ego, atsiskyrus nuo kitų. Jis turi būti susijęs bent su keliais tokio paties ar aukštesnio lygio mokiniais, kad susijungęs su jais patirtų aukštesnės pakopos pojūčius ir protą.
Taip jis kaskart tobulės. Kitaip neturės gyvybinės jėgos. Jis sustings vietoje, tarsi negyvas, juk gyvenimas turi nuolat atsinaujinti.
Taigi padedami kitiems žmonėms susivienyti turime išmokyti juos atskleisti gyvojo vandens šaltinį, kad galėtų atsigerti iš jo – iš savo vienybės centro. Taip jie gaus gyvybinės dvasios ir pajus, kad šito jiems trūksta, tarsi mažam vaikui, kuriam staiga kyla poreikis nubėgti ir prisiglausti prie mamos, o po to vėl bėgti savais keliais. Taip turime parodyti žmonėms gyvybės šaltinį.
Turite pajusti, kad susijungdami seminarų ir kitų renginių metu, patiriate vidinius išgyvenimus: naują, stipresnį džiaugsmo pojūtį ir aštresnį protą, galite naujai tyrinėti dabartinę savo būseną ir kitą, kuri staiga atsiskleidžia.
Jeigu vienijantis su draugais toks ypatingas pojūtis nekyla, vadinasi, kol kas iš viso nepasiekėte to. Turime patirti šį pojūtį patys ir išmokyti kitus. Šis ypatingas pojūtis – džiaugsmo, gyvybės, gyvybinės jėgos šaltinis, o mums jis yra dar ir analizės šaltinis, nes vien jausmų neužtenka, mes norime išsiaiškinti šias būsenas ir sukelti jas sąmoningai, patys „žadindami aušrą“.
Tad šis šaltinis, kurį atskleidžiame grupėje, yra jėgos, padedančios dvasiškai tobulėti, šaltinis. O kitiems žmonėms tai – saugumo, malonių pojūčių, teisingesnio požiūrio į šeiminius santykius, vaikų auklėjimą ir t. t., kitaip tariant, jų gyvenimo šaltinis.
Tai labai svarbus momentas. Turiu surasti tokį jėgos, gyvybės, proto, energijos šaltinį, nuo kurio staiga praregėčiau, paaiškėtų kelias ir stabilizuotųsi mano būsena, galėčiau judėti tam tikra kryptimi, atsirastų jėgų, pastovumo. Visa tai turiu gauti iš grupės centro.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsodparcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

Iš Pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kai plėšrūnų, tarkime vilkų, egoizmas pradeda dominuoti, kiškių miške sumažėja, o tada patys vilkai stimpa iš bado, bet gamta vėl visa tai kompensuoja, subalansuoja. Ar galima sakyti, kad žmonių visuomenėje taip pat galima nustatyti pusiausvyrą tarp altruizmo ir egoizmo, gaunant ir duodant, pavyzdžiui, pasitelkus koronavirusą?
Atsakymas: Žmonijoje procesai vyksta daug sudėtingiau nei gyvūnų pasaulyje, nes yra daug daugiau pusiausvyros veiksnių, o mes to nematome.
Mes turime laisvos valios galimybę – ne taip, kaip gyvūnai. Galime pasakyti, kad jie yra vienoje sistemoje, todėl daro abipusę įtaką ir subalansuoja vienas kitą. Jiems yra bendra taisyklė, bendra formulė.
Bet taip nėra žmonėms. Žmonės negali tokiu būdu susibalansuoti, nes egoizmo savybė yra gauti, praturtėti kito sąskaita, valdyti kitą, pavydėti kitam. Štai ko gyvūnai neturi. Žmoguje vyrauja egoizmas, kuris ir veda jį į visišką sunaikinimą.
Klausimas: Bet mes vis dėlto esame gamtos dalis?
Atsakymas: Taip, mes esame jos dalis ir turime kuo greičiau ją papildyti, teisingai įsilieti į integralų visos gamtos paveikslą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Besivienijančios grupės tikslas
Klausimas: Komanda – tai visuomenės nariai kurią vienija vienas tikslas, tos pačios užduotys.
Žmonės buria sporto komandas, kad laimėtų varžybas; verslo komandas, kad uždirbtų pinigų; dvasines komandas, kad stiprintų tikėjimą. Komandų, kurios dirba, kad susivienytų, tikslas ir priemonės sutampa. Kaip taip gali būti?
Atsakymas: Jei kursime komandą, kurios tikslas – susivienyti, kyla klausimas: vienybė yra tikslas ar tik priemonė šiam tikslui pasiekti?
Akivaizdu, kad vienijimasis pats savaime nėra tikslas. Kuriant komandas visada sprendžiama kokia nors užduotis, kuriai būtina vienybė. Todėl mūsų atveju irgi būtina nustatyti tą tikslą.
Norime vienybės, kad joje pajaustume kitą žmonijos egzistavimo lygmenį. Žmonės pajaus, kad vienybėje slypi ypatingas panašumo į integralią gamtą principas.
Jei žmonės susivienys, sieks vieno tikslo, bus dėl to pasirengę aukoti asmeninius egoistinius tikslus, tai tokiu atveju pakils aukščiau savęs, virš savo egoizmo ir ims jausti kitą gamtos lygmenį – integralų, globalų, vieningą.
Iš esmės tai ir yra mūsų vystymosi prasmė, grupės kūrimo prasmė. Ši grupė tirs galimybes, kaip vienytis, kaip pasiekti būseną, kurioje visi visuomenės nariai jausis it viena bendra visuma.
Klausimas: Ar galime sakyti, kad tikslas yra geras, darnus gyvenimas šeimoje, visuomenėje? Juk žmogui sunku suprasti, koks tas naujas lygmuo.
Atsakymas: Žinoma, nes tai visiems yra suprantamiau ir artimiau. Kitaip tariant, tikslas yra bendravimo įgūdžiai. Jei žmogus išmoks tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis, jam bus gera gyventi.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Tyrimas: Psichologai patvirtino liaudies išmintį: šypsena padeda įveikti sunkumus, – ir net nenuoširdi grimasa panaikins įtampą.
Liaudies išmintis pataria šypsotis, esant bet kokiems nemalonumams. Bet ar iš tikrųjų šypsena gali išsklaidyti blogą nuotaiką ir įveikti stresą?
Tyrimai parodė, kad šypsena gerina fizinę būklę: tie, kurie nuoširdžiai šypsojosi, kentė nuo streso mažiau nei tie, kurie šypsojosi standartine šypsena.
Kitaip tariant, šypsenos grimasa iš tikrųjų padeda susidoroti su sunkumais. Taigi, šypsokitės, kaip įmanoma dažniau, net jei nejaučiate džiaugsmo. Tiesiog pasistenkite pakeisti mimiką ir pasijausite laimingesni.
Komentaras: Tokie veiksmai taip pat sukelia Aukštesniąją ištaisančiąją jėgą – O“M,  kaip ir tuo atveju, kai trokštame priartėti prie dvasinių būsenų, kuriose nesame, savo mechaninėmis pastangomis, – kai norime supanašėti su jomis, sužadiname šias trokštamas būsenas, kad jos pradėtų mus veikti. Principas tas pats – todėl ir veikia. Mes juk esame toje pačioje Begalybės pasaulio jėgų sistemoje, ir jei tampame panašesni į aukštesniąją pakopą – šia dalimi ką nors iš jos gauname.

iš Pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Ar pasaulis jau pasirengęs permąstyti žmonijos vaidmenį ir esmę?
Atsakymas: Ne, nepasirengęs. Tai gali būti tik tada, kai visi turės aiškų, glaustą ateities vaizdą, kur esame pusiausvyroje su gamta, todėl mums negresia nei virusai, nei ozono sluoksnio mažėjimas, nei užsikrėtimas užterštu vandeniu, nei kitos nelaimės.
Privalome žmonėms paaiškinti jų misiją: iš savęs sukurti tinkamą globalią sistemą, aukščiau bet kokių vyriausybių. Jei žmonija panorės – tada taip ir bus. Tam nereikia jokių revoliucijų ir karų. Neprašome imtis nieko panašaus.
Kviečiame žmones suprasti, kad jie turi būti viena sistema. Kai jie supras, gyveną prieštaroje su gamta, tada viskas pasikeis. Tai ateina iš Kūrėjo, o ne iš valdovų. Tiesiog mums reikia labai smarkiai panorėti pasikeisti.
Baal Sulamas savo straipsnyje „Taika pasaulyje“ rašo: „Visas sunkumas – būtinybė pakeisti mūsų prigimtį iš noro gauti savo labui į norą duoti artimui, nes vienas prieštarauja kitam.
Iš pirmo žvilgsnio sumanymas atrodo fantastiškas, nes reikia pakeisti žmogaus prigimtį. Bet jeigu išsiaiškinsime, suprasime, kad visi prieštaravimai tarp noro gauti sau ir davimo artimui yra ne kas kita, kaip psichologinė kliūtis. Mat praktiškai savo Privalome žmonėms paaiškinti jų misiją: iš savęs sukurti tinkamą globalią sistemą, aukščiau bet kokių vyriausybių, negaudami jokios naudos sau.“
Šias žinias turime skleisti vis plačiau, kad jos įsiskverbtu, įsigertų į visus žmonijos visuomenės lygmenis. Ir tada pamažu tai pradės veikti. Iš pasąmonės pakils į sąmoningumą ir taps bendravimo bei žmonių planų objektu.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Baal Sulamas rašė, kad kritika – minčių srityje garantuoją sėkmę ir raidą. Kodėl per seminarus, priešingai, draudžiama kritikuoti, ginčytis, leistis į asmeninius dialogus?
Atsakymas. Baal Sulamas sakė tai apie visiškai skirtingus dalykus. Jis rašė, kad kritinis požiūris visuomenėje, visuose visuomeniniuose santykiuose ir sferose yra būtinas norint vystytis. Ir tai natūralu. Suprantama, tai visiškai racionalus požiūris.
Tačiau grupėje turime pakilti virš asmeninių santykių aiškinimosi, nemalonumų ir tarpusavyje jaučiamo atstūmimo. Tad ten negali būti jokios kritikos. Tik tarpusavyje vienytis, kol paaiškės, kad myli visus.
Juk savo vaikus myli, kad ir kokie jie būtų. Net jeigu tavo vaikas chuliganas, bet kai šitai sako kaimynas, imi jį ginti, nors supranti, kad kaimynas teisus. Taip ir čia.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Pirmiausia reikėtų suprasti ypatingą situaciją, kurioje atsidūrėme. Iš kabalos mokslo žinome, kad kai kurie veiksmai realizuojami iš viršaus, o kiti turi kilti iš apačios, iš kūrinių pusės – kitaip jie nebus kūriniais.
Neįmanoma pagimdžius vaiką su juo elgtis taip, tarsi jis vis dar būtų motinos įsčiose. Jis išėjo į išorę, kad taptų savarankiškesnis, kad atskleistų save, savo veiksmus, norus, savybes, kad atsiskleistų kaip žmogus.
Dvasinis vystymasis vyksta taip pat. Kuriant dvasinius pasaulius, veiksmai atliekami iš viršaus, ir jie visi, įskaitant indo sudužimą, nukreipti į tai, kad kūrinys apačioje iš tamsos, iš paruošiamųjų etapų, priešingų tobuliems, tikrintų, lygintų savo būsenas su tobulomis ir laisvai rinktųsi.
Mums dar reikia išsiaiškinti, koks pasirinkimas laisvas, kokia tai situacija, kokiais atvejais kūrinys analizuoja ir teikia pirmenybę savajam egoizmui. Tai nepaprasti dalykai, susiję su įvairiais reiškiniais, pjūviais, suvokimo detalėmis, koordinačių ašimis ir t. t.
Iš esmės, egzistuoja du požiūriai. Pirmasis realizuojamas iš viršaus, idant aprūpintų žmogų tuo, kas būtina: dvasiniai pasauliai ir parcufai, taip pat šiuo pasauliu su viskuo, kas jame yra. Antrasis požiūris realizuojamas iš apačios, kai žmogus yra stumiamas vystytis, kol po tūkstantmetės evoliucijos ir raidos kaip socialinė būtybė, jis pasiekia posūkio tašką, kuris kabaloje pažymėtas 1995 metais. Ši data – kaip etapų sankirtos kelrodis, ženklas, kad nuo šiol žmogus privalo suprasti, kur esąs ir kas iš jo reikalaujama.
Juk jo realybė ne atsitiktinė, ir ne žmogus joje šeimininkas: egzistuoja sistema, kuriai jis turi prilygti. O tam reikia išstudijuoti, pažinti ją.
Iš viršaus realizuojamas procesas tęsėsi tūkstantmečius. Viskas, kas vyko iki šių dienų, buvo tik pasiruošimas, kurio nė neaptarinėjame. Mūsų užduotis – nuo dabar pradėti veikti sąmoningai: kelti MAN, t. y. prašymą ištaisyti, arba, kitaip tariant, kelti sfirą Daat į aukštesniąją pakopą ir pan.
Taigi, iš viršaus nustatytos tam tikros sąlygos, o mes iš savo pusės turime išjudinti teisingą norą tobulėti, reikalauti jėgų, analizės, mokymosi – visko. Juk nieko negalime pakelti į viršų, tik reikalavimą, bet jis turėtų būti nukreiptas į davimą, o apie tai liudija polinkis susivienyti su artimu. Tada aš neklystu ir iš tikrųjų veržiuosi davimo link. Man duotas „šis pasaulis“ – išorinis, menamas paveikslas. Tačiau be jo man daugiau nieko ir nereikia. Jeigu pasitelkęs įsivaizduojamą realybę galiu pasirinkti teisingą kryptį į tikrą pasaulį, esantį kitoje šios iliuzijos pusėje, – tuo geriau. Tegu migla išsisklaido vėliau, svarbiausia, kad jau dabar braudamasis per ją laikausi teisingos krypties tikslo link.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Komentaras: Vienas iš dvasiniam vystymuisi priskiriamų jausmų yra puikybė. Savivertės, savigarbos jausmas, pasitenkinimas įsisąmoninus pasiektas sėkmes, pranašumas kieno nors atžvilgiu.
Rašote, kadPuikybė – tai savimeilė. O meilė sau kur kas žemiau nei puikybė. Tai aukščiausia egoizmo apraiška. Ji mus nutolina nuo vienybės tikslo.
Atsakymas: Esmė ta, kad puikybė uždengia mums akis ir ausis. Ji tiesiog užkiša žmogų, jis negali nieko suvokti, nejaučia kitų. Tokiu atveju jis negali nieko savyje pakeisti.
Klausimas: Meilė sau – irgi puikybė?
Atsakymas: Puikybė – tai savimeilė. O meilė sau kur kas žemiau nei puikybė.
Klausimas: Kaip įveikti puikybę? Ar yra kokia nors metodika?
Atsakymas: Ne. Tai ateina pamažu, kai jauti visiškai esąs gamtos rankose.
Komentaras: Kita vetus, yra teigiama puikybė, kai sakoma, kad žmogus turi didžiuotis priklausąs kokiam nors ratui, pavyzdžiui, mokslininkų.
Atsakymas: Tai didžiavimasis tuo, kad priklausam kam nors. O didžiavimasis keliu, tikslu – tai didžiavimasis tuo, kad priklausai tam keliui.

Iš pokalbio su M. Laitmanu