Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Klausimas: Kaip pasiekti tokią būseną, kad prašyčiau ir nerimaučiau tik dėl vieno: kad nuo ryto iki vakaro mano širdis ir protas būtų kamuojami išgyvenimų dėl to, kaip man surasti Kūrėjo atskleidimo vietą, idant suteikčiau Jam malonumą?
Atsakymas: Tokia būsena yra antgamtiška, ji aukščiau mano prigimties. Neturiu jėgų jos pasiekti ir man to visiškai nesinori. Aš iš anksto nesimėgauju tuo, ką jausčiau atsiskleidęs Kūrėją.
Kalbėdamas apie vietos Jam paruošimą, apie davimą Jam tarsi nuveju nuo savęs bet kokius malonumus. Telieka prėskas skonis.
Kaip galima pakeisti šį santykį? Juk Kūrėjo atskleidimo vieta turi būti mano noro viduje, turiu šito užsigeisti iki kaulų čiulpų – turiu norėti pajausti, kad Kūrėjas mėgaujasi.
Man reikia pačiam pasikeisti, kad mano nerimo objektu taptų kažkas priešingas man. Kabalistai sako, jog yra pasaulyje jėga, kuri gali tai atlikti.
Tačiau pradžioje reikia ruoštis ir paprašyti, tai yra, atlikti ne antgamtišką, o prieinamą darbą, kuris iš tikrųjų priklauso nuo manęs.
Ir štai pradedu ruoštis kartu su panašiais į save: būdamas teisingoje aplinkoje ir studijuodamas šį mokslą. Čia kiekvienas veiksmas – tavo jėgoms.
Kas kad jausmai nėra patys maloniausi, kas kad visą laiką ieškau, aš randu degalų judėti pirmyn.
Užsipildau melagingomis būsenomis veikdamas daugiausia iš pavydo. Žvelgdamas į draugus pavydžiu jiems: jie geresni, protingesni.
Galbūt kai kurie iš jų jau jaučia dvasinį pasaulį. Kas žino, gal šalia manęs sėdi žmogus, kuris jau yra tenai, o aš – vis dar nežinioje.
Jeigu sukaupiame priemones, apie kurias šneka kabalistai, ir bandome jas pritaikyti aplinkoje, per pavydą kildami virš žinojimo, tuomet iš tikrųjų pradedu taisyti Šchina – tą vietą, kurioje priimsime Kūrėjo atsiskleidimą Jo labui.
Tai įmanoma. Tereikia atlikti kuo daugiau mechaninių, beskonių veiksmų lenkiant galvą prieš aplinką. Šiame „nuolankume“ draugams slepiasi raktas į sėkmę.

 Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Tikras mūsų laikų vyras

Klausimas: Kas yra tikras vyras? Psichologai sako, kad „Tikras vyras – tai save realizavęs sėkmingas verslininkas, turintis šeimą, moterį, už ką nors jaučiantis atsakomybę“. Galima išskirti dešimt tikro vyro požymių.
Pirmas: „Jis pasikliauja tik savimi“.
Atsakymas: Tai – nelaimingas vyras. Kaip jis gali pasikliauti savimi? Nebent trankosi po prerijas ant savo galvijų ir tiek. O kaip šiais laikais jis gali pasikliauti savimi? Kas jis toks, kad kliautųsi tik savimi? Jis turi pasikliauti daugybe žmonių, kurie gali jam padėti, palaikyti ir pan. Tikras vyras tas, kurį supa labai daug draugų.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis savarankiškas“.
Atsakymas: Ką reiškia, kad jis savarankiškas? „Man nieko nereikia“. Ką turiu, yra viskas. „Esu ganėtinai protingas, pakankamai sėkmingas, užtektinai pasitikintis savimi“. Na, kas tai? Taip galima pasakyti tik vaikui ir jis jausis įkvėptas.
Komentaras: Kartais taip norisi pasitikėti savimi.
Atsakymas: Nereikia. Tuo baigiasi augimas.
Komentaras: Trečias požymis: „Jis nepriklausomas“.
Atsakymas: Ir šitaip negali būti. Kaip gali žmogus nuo nieko nepriklausyti? Jis priklauso nuo gamtos, aplinkinių, nuo visų! Mūsų laikais nepriklausomų nėra: nei žmogus, nei visuomenė, nei valstybė, nei apskritai planeta.
Klausimas: Vadinasi, jis priklauso nuo aplinkinių, nuo visko, kas jį supa?
Atsakymas: Žinoma. Ir kuo daugiau jis auga, tuo labiau priklauso nuo visų.
Komentaras: „Jis neprašo pagalbos“.
Atsakymas: Na ir kas? Jis kliaujasi savimi?
Komentaras: Anksčiau pasakyta, kad jis pasitiki savimi ir neprašo pagalbos. Taigi jis toks: „Neprašysiu pagalbos. Aš pats“.
Atsakymas: Kvailys. Jis nė nesupranta, kad iš tikrųjų priklauso nuo visų ir visko.
Klausimas: Manote, kad tikras vyras tas, kuris gali paprašyti pagalbos?
Atsakymas: Tikras vyras tas, kuris supranta, kad yra silpnas.
Klausimas: Tai viską keičia iš esmės. Kitaip tariant, jis supranta, esąs silpnas ir prašo pagalbos?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Dar vienas požymis: „Jis nesileidžia į kompromisus“.
Atsakymas: Tada jis bus nužudytas arba pats ką nors nužudys. Neįmanoma neiti į kompromisus. Per juos darome teisingas išvadas, teisingi sprendimai glūdi kažkur per vidurį.
Negalime gyventi be kompromisų! Niekas negali! Juolab verslininkai, politikai ir kiti. Žmogus turi suprasti, kad gamtą sudaro pliusas ir minusas. Viskas grindžiama kompromisais.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis nelygina“. Pavyzdžiui, jis nelygina savęs su kitais.
Atsakymas: Bet kaip jis augs, jei nepavydės, nelygins?
Turiu lyginti ir pavydėti, tai, kas nėra mano naudai, paskatins mane augti.
Klausimas: Pavydėti ne tam, kad pažemintume kitą, bet kad pakiltume virš jo?
Atsakymas: Tai priklauso nuo ankstesnių punktų.
Klausimas: Taip. Tad lyginti būtina?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Toliau: „Jis priima save tokį, koks yra“.
Atsakymas: Tik mama gali priimti kūdikį tokį, koks jis yra. Niekas nepriims manęs tokio, koks esu. Mane nuolatos žemins, stumdys ir t. t. Aš irgi turėčiau matyti save tokį, koks esu, ir kokiu turėčiau būti, ir taip stengtis be perstojo augti.
Klausimas: Kitaip sakant, kalbame ne apie tai, jog nepriimu savęs tokio, koks esu, bet kad turiu be paliovos augti. Tad, jei esu toks, koks esu, ar tai – sustojimas?
Atsakymas: Žinoma. Viskas yra dialektika.
Komentaras: Kitas punktas: „Jis išvengė vidutinio amžiaus krizės arba išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Nežinau, kuo dėtas vidutinis amžius. Jo nejaučiu ir niekada nejaučiau.
Pastaba: Nes gyvenimo tikslą radote būdamas 33 metų.
Atsakymas: Manau, kad jis tęsiasi.
Ką reiškia vidutinio amžiaus krizė? Kas turėtų būti per šią krizę? Tai, kad galvoju apie tai, kas praėjo ir kas dar bus, kur esu ir ką man daryti su savo gyvenimu?
Komentaras: Manau, gyvenimo prasmės ieškojimas čia taip pat tinka. Parašyta, kad „išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Sutikau su tuo, kas yra, ir plaukiu toliau?
Komentaras: Panašu į tai.
Atsakymas: Ne, tai – ne man.
Klausimas: Ar visą laiką reikia šios krizės?
Atsakymas: Taip. Vidutinio amžiaus krizė, jei ją taip įvardiname, yra būtina ataskaita to, kas padaryta, kas dar nepadaryta, ir kad priešakyje dar daug reikalų. Ir turiu manyti, kad kai tai atliksiu, būsiu vidutinio amžiaus.
Klausimas: Tarkime, radau vietą gyvenime ir nusiraminau. Ar tai, jūsų nuomone, baisu?
Atsakymas: Tai – mirtis.
Taigi nesusitvarkėme su šiais dešimčia požymių.
Komentaras: Nesusitvarkėme. Mes nesutinkame, darome priešingai: visiška priklausomybė, nuolatinis netikrumas, amžinas kelias, niekada nesustojame ir nesiilsime.
Atsakymas: Atsimerk ir pažiūrėk. Be jokių literatūrinių gudrybių. Pamatysi, kad tai prieštarauja tam, kas parašyta.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Laisvė – tai apribojimas

Klausimas: Laisva prekyba, laisva rinka – tai gerai ar blogai?
Atsakymas: Bet mes juk matome, kad ji nelaisva. Kadangi mūsų pasaulis valdomas griežtais egoistiniais įstatymais, nieko laisvo būti negali.
Turime sutvarkyti tuos įstatymus, kad nežudytume vieni kitų iš už kampo. Todėl mums būtinai reikia įsisprausti į tam tikrą abipusių santykių, apribojimų, susitarimų tinklą.
Esmė ta, kad visos visuomenėje egzistuojančios sutartinės sąlygos eina mums dar iš Senovės Romos laikų ir net anksčiau. Jomis remiamės. Mūsų įstatymų pagrindas – Romos teisė, Graikijos teisė, prancūzų revoliucijos lozungai ir t. t. Visa tai egzistuoja iki dabar ir mus riboja.
Laisvė – tai apribojimas. Bet tų rėmų viduje žmogus jaučiasi laisvas. Dėl ko? Dėl to, kad jo niekas neužpuls, su juo nepadarys nieko blogo. Kitaip tariant, laisvė – tai praktinis įstatymų rinkinys, padedantis mums nežudyti vieni kitų ir taikiai egzistuoti tų įstatymų ribose.

/0 Komentarai/nuo

Laisvė – tai apribojimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Laisva prekyba, laisva rinka – tai gerai ar blogai?
Atsakymas: Bet mes juk matome, kad ji nelaisva. Kadangi mūsų pasaulis valdomas griežtais egoistiniais įstatymais, nieko laisvo būti negali.
Turime sutvarkyti tuos įstatymus, kad nežudytume vieni kitų iš už kampo. Todėl mums būtinai reikia įsisprausti į tam tikrą abipusių santykių, apribojimų, susitarimų tinklą.
Esmė ta, kad visos visuomenėje egzistuojančios sutartinės sąlygos eina mums dar iš Senovės Romos laikų ir net anksčiau. Jomis remiamės. Mūsų įstatymų pagrindas – Romos teisė, Graikijos teisė, prancūzų revoliucijos lozungai ir t. t. Visa tai egzistuoja iki dabar ir mus riboja.
Laisvė – tai apribojimas. Bet tų rėmų viduje žmogus jaučiasi laisvas. Dėl ko? Dėl to, kad jo niekas neužpuls, su juo nepadarys nieko blogo. Kitaip tariant, laisvė – tai praktinis įstatymų rinkinys, padedantis mums nežudyti vieni kitų ir taikiai egzistuoti tų įstatymų ribose.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Nuo ko priklauso motyvacija gyventi ir dirbti?

Komentaras: Motyvaciją lemia du veiksniai: žmogaus sėkmės vertinimas ir svarbos pasiekti tikslą matas. Jei žmogus nemato galimybės tapti sėkmingam, neras savyje energijos atlikti šį darbą.
Atsakymas: Atsižvelgiama į tris motyvacijos rūšis: ketinimo, gavimo ir atlikimo. Todėl žmogus turi ne šiaip matyti ateitį, bet matyti aiškiai, konkrečiai, išmokti analizuoti ją, skirstyti dalimis ir vėl jungti. Jis turi suprasti, kaip ateis į tą ateitį.
Motyvacija pati savaime – tai tiesiog žodis. Ir ėmus perteikti ją formulėmis, grafikais, lentelėmis, projektais prasideda rimtas darbas.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogus, žvelgdamas į ateitį, turi matyti naudą iš kokio nors veiksmo?
Atsakymas: Būtinai, juk tai jį motyvuoja. Mūsų prigimtis taip sukurta, kad negalime dirbti be naudos sau.
Klausimas: Kodėl taip sukurta gamtos, kad yra nemotyvuotų žmonių? Net gyventi nėra motyvacijos. Kokia priežastis?
Atsakymas: Tai priklauso nuo sielos šaknies. Kitaip nepasakysi. Yra žmonių, kurie nori gyventi, o yra tokių, kurie iš pradžių nenori. Viskas priklauso tik nuo to, kiek žmogus mato savo ateitį ir save joje.
Klausimas: Ar galėtumėte žmogui be motyvacijos gyventi kaip nors ją suteikti?
Atsakymas: Niekam nieko negaliu duoti. Tegaliu padėti žmogui išvystyti savyje motyvaciją.
Klausimas: Nejau pats žmogus įstengs pats išvystyti savyje šį gabumą?
Atsakymas: Po truputį, pamažu – taip. Negalima jam pasakyti: „Štai, veik“, nes jis neturi jėgų dirbti su savimi. Bet pamažu gali to pasiekti. Viskas iš esmės priklauso nuo aplinkos, kurioje jis yra.
Klausimas: Kartais motyvacija staiga dingsta ir taip pat netikėtai atsiranda. Ar galima ją valdyti?
Atsakymas: Pasitelkus aplinką galima. Aplinka – tai žmonės, knygos – viskas, iš ko žmogus gali gauti jėgų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Nūnai gyvename pasaulyje, kuris keičiasi tiesiog mūsų akyse. Visą gyvenimą galima padalinti į du etapus: iki koronaviruso ir po jo.
Gyvenimas tekėjo tam tikra numatyta tvarka, ir staiga virusas jame atliko staigius pokyčius, atvesdamas visą žmoniją į naują situaciją, kuri kol kas suvokiama kaip globali krizė.
Krizė vis auga ir gilėja ir kol kas neaišku, kur ji nuves, tačiau aišku viena – ji veda mus į naują pasaulį, kuris mums kol kas nepažįstamas. Ši krizė tarsi naujas gimimas. Pats žodis „krizė“ ( hebr. – mašbėr) kilęs iš akmens pavadinimo, ant kurio moterys senovėje gimdydavo vaikus. Kitaip tariant, krizė – tai naujo gimimo vieta, o dabartinė būsena, kurią vadiname krize – tai naujo pasaulio gimimas.
Žmonijos istorijoje buvo daug įvairių krizių, bet iki šiol nė viena iš jų nekeitė pasaulio taip kardinaliai. Būta tam tikrų žmonių visuomenės, jos formos pokyčių. Tačiau dabartinė krizė yra pirma tikroji, nors kol kas ji neatrodo itin rimta, juk tai ne karas, ne meteorito kritimas, ne masinis naikinimas.
Ir vis dėlto tai galima vadinti krize, nes mūsų akyse gimsta naujas pasaulis. Netrukus išvysime, kaip pasikeitė žmonių visuomenė ir mes patys, mūsų šeimos, mūsų požiūris į pasaulį. Pasikeis vidinis žmogaus pasaulis, jo tikrovės suvokimas ir todėl pamatysime naują pasaulį.
Kol kas jo dar nematome tarsi kūdikis, kuris buvo motinos viduje ir nematė pasaulio, o ir gimęs iš pradžių nieko nemato. Po to jame vystysis klausa bei rega, ir jis ims reaguoti tiek, kiek augs ir susipažins su pasauliu.
Štai lygiai taip ir mums, suaugusiems žmonėms, reikia gimti, pakeisti savo suvokimą bei matymą, kad išvystume naują pasaulį. Tai greitai įvyks.
Gimdymo kančios – didžiulis, su niekuo nesulyginamas skausmas, jausmas, kad visas kūnas pasirengęs sprogti. Viena vertus, tai labai sunki, kritinė būklė, pavojinga gyvybei. Tačiau, kita vertus, matome, kad nėra pasirinkimo: gamta įpareigoja mus tai pereiti.
Vaiko gimimas pagristas natūraliu, prigimtiniu moters noru turėti vaikų. Be to, egzistuoja visuomenės nuomonė, motyvuojanti moterį gimdyti vaiką ir ne vieną. Gamta suteikia moteriai daug jėgų ištverti gimdymo kančias, nors tai sunki ir pavojinga būsena.
Bet su koronavirusu krizė ištiko visą žmoniją – vyrus ir moteris kartu. Moteris visada priekaištavo vyrui už tai, kad šis nežino, kas yra gimdymo kančios. Dabar moterys gali būti patenkintos: vyrai patirs tikras, sunkias gimdymo kančias. Jie pajaus, kad krizė juos smaugia, nesuteikdama galimybės jai pasipriešinti: tave visą plėšo iš vidaus, tačiau nieko negali padaryti.
O vėliau mums visgi pavyks gimti pasitelkus maldą ir pastangas vienytis. Bet tai bus itin sunkus ir ypatingas gimdymas, juk gimdome pačius save naujame pasaulyje: peržengiame dvasinio pasaulio ribą ir gimstame nauja forma.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Gyvenimas – tai nuolatinis atsinaujinimas

Reikia baimintis pripratimo dirbant, nes jau priprantame prie tam tikro požiūrio ir nematome darbe atnaujinimo. O iš tiesų kasdien patiriame naujas būsenas, naujus norus.
Todėl reikia kovoti prieš rutiną, prieš įpročius ir jokiu būdu neleisti veikti automatiškai, iš pripratimo.
Labai svarbu kiekvieną akimirką atpažinti naujus rešimot, naujus norus, naujus santykius, naujus reikalavimus mums. Taip tobulėsime. O jei nepastebėsime nieko naujo, vadinasi sustingome negyvos būsenos pakopoje. O jeigu nematau, kad atsiskleidžia naujos būsenos, vadinasi negyvenu.
Įprotis geras tik atliekant mechaninius veiksmus šiame pasaulyje, kaip pasakyta: „Pasaulis sukasi kaip nustatyta“. Ir todėl mums verta laikytis tokios dienotvarkės diena iš dienos, ir labai gerai pagalvoti prieš ką nors keičiant.
O dvasiniame pasaulyje kiekviena diena kaip nauja. Kitaip tariant, reikia kasdien atpažinti naujas būsenas, naujus norus, naujas sąlygas ir iš jų eiti pirmyn. Atrodytų, kas galėtų būti naujo jei veikiama pagal tą pačią dienotvarkę? Tačiau mano santykis gali būti naujas. Jei savo būsenose kaskart stengiuosi įžvelgti kokį nors naujumą savo asmeniniame, vidiniame santykyje, vadinasi einu pirmyn.
Reikia būti pasirengusiems priimti naują atskleidimą, naują santykį ir laikytis už dviejų pliusų: kilimai ir kritimai, kad šviesa atsikleistų iš tamsos. Negerai, jei žmogus linkės į vieną kraštutinumą. Tik maži vaikai patiria poliarines būsenas, arba beatodairiškai juokias, arba karčiai verkia. O tinkamai einantis dvasiniu keliu žmogus eina trimis linijomis: dešine, kaire ir vidurio.
Viena vertus jis siekia išlikti maksimaliai susiliejęs su Kūrėju kiek tik įmanoma, ir drauge, aiškinasi norus, atskiriančius jį nuo Kūrėjo. Iš šių dviejų būsenų jis stengiasi pratęsti vidurio liniją, kaskart sujungdamas visas savo būsenas, neigiamas ir teigiamas, ir nukreipdamas jas į Kūrėją, kaip ateinančias iš vieno šaltinio.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Ateina moters epocha

Koronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Embriono virsmas žmogumi

Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Virusas plinta per mintis

Jei leidžiu blogai minčiai apie kitus išsiveržti į išorę, būti išsakytai ir išgirstai, taip suteikiu jai galimybę pasireikšti. Kol ji mano viduje, dar galiu ją nuslopinti, uždrausti šioms mintims išeiti iš manęs, kitaip tariant, galiu apriboti savo nuolatinę egoistinę prigimtį.
Neigiama mintis apie artimą prilygsta veiksmui. Bet galiu pagauti ir sustabdyti mintį, neleisdamas jai pasireikšti ir pakenkti kitiems. Mintis inicijuoja veiksmus, nors ir ne materialius. Jeigu leidžiu blogai minčiai laisvai tekėti bei veikti, nemėgindamas jos kontroliuoti ir nuslopinti, tai šituo kenkiu savo artimui ir atlieku blogą veiksmą pasaulyje.
Gyvename minčių pasaulyje. Mintis ir yra veiksmas. Todėl leisdamas blogoms mintims pasklisti ir manydamas, kad tai nieko baisaus, darau žalą ir taip lemiu, kas vyksta tikrovėje. Visas mūsų pasaulis, kiekvienas žmogus turės patikrinti save ir išsiaiškinti, kokį poveikį jis daro kitiems. Prireiks gilaus vidinio darbo ir daug pastangų iš kiekvieno.
Žmogus turi savyje pakeisti minčių kryptį kitų atžvilgiu: iš negatyvių į pozityvias. Ir tuomet šiame pozityviame požiūryje į kitą, žmogus pajaus papildomą gamtos jėgą, kurios anksčiau nejautė.
Pakeitę savo mintis iš neigiamų į teigiamas, išsigelbėsime nuo koronaviruso ir išvaduosime visą pasaulį nuo epidemijos ir kitų problemų. Juk taip imame atitikti gamtą, kad visi jos lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) būtų harmonijoje, su geromis mintimis, vienas kitą papildytų.
O tam trukdo tiktai mūsų blogoji prigimtis, egoizmas. Todėl šį egoistinį požiūrį į kitus būtina paversti geru. Tam reikia dirbti grupėse, kad pritrauktumėte gamtoje slypinčią gerąją jėgą ir priverstumėte ją atsiskleisti. Reikalaujame, kad tarp mūsų grupėje atsiskleistų ši gera jėga, geri santykiai, vienybė.
Jei leisime egoistiškoms mintims valdyti mus ir nepasieksime vienybės, koronavirusas vis labiau plis. Nuo šios ligos nebus vaistų, mat koronavirusas demonstruoja mūsų blogus tarpusavio santykius. Mes tik įvardijame tai virusu.
Ateis dar daug tokių „virusų“, kurie kyla dėl mūsų piktų minčių, ir labai kentėsime. Prieš pusmetį dar vylėmės, kad epidemija palaipsniui atslūgs. Bet dabar matome, kad bus tik blogiau, kol nepasakysime: „Gana!“
Mūsų neišsitaisymas pasireiškia kaip virusas, nes visas žmogaus kūnas užpildytas virusais. Virusai – tai  informaciniai blokai, kurie nuolat bendrauja tarpusavyje visuose kūno lygmenyse. Mes juos vadiname virusais, bet iš tikrųjų negalime egzistuoti be jų. Kiekvienas virusas – itin sudėtingas darinys, ir nesuprantame net milijoninės jo veikimo principo dalies. Mums nėra žinoma, kaip veikia mūsų kūnas.
Kai atsiskleidžia tokie gedimai virusų pavidalu, juos ištaisyti galima tik didesne už juos jėga. O aukščiau už virusą yra mintis. Virusai – nešėjai, perduodantys mintis, duomenis, informaciją į įvairias kūno dalis ir smegenis. Kadangi mūsų mintys ir norai veikia labai aukštu egoistiniu lygiu, todėl jie pasireiškia tokiais pavojingais virusais.
Jei norime juos nuraminti ir subalansuoti, reika kabalos mokslo. Pusiausvyra atkuriama per apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą. Būtina subalansuoti visas jėgas, kurios aktyvuoja šiuos virusus, kad jie būtų apriboti ir atsidurtų po ekranu. Tuomet visi virusai, kurie šiandien sukelia ligas, virs naudingais.

/0 Komentarai/nuo