Klausimas dr. Michaeliui Laitmanui: Man kyla vienokių ar kitokių minčių ir norų, atsiduriu vienokiose ar kitokiose gyvenimo situacijose. Kaip turiu reaguoti žinodamas, kad visa tai siunčiaKūrėjas? Kaip visa tai pasitelkti tam, kad stiprinčiau ryšį su Kūrėju?
Laitmanas. Visu pirma, jeigu atsijungiau nuo ryšio su Kūrėju, turiu to gailėtis. Juk iš esmės mūsų pasaulyje negali būti nieko blogesnio nei ryšio su Juo nutraukimas.
Reikia laikytis „linijoje“, nepamirštant, jog visą tikrovę man suformuoja Kūrėjas. Jis piešia mano vaizduotėje štai tokį būties „paveikslėlį“, sudėliotą iš to, ką suvokiu penkiomis juslėmis: esu aš, yra pasaulis, kuriame aš egzistuoju, o dar yra tam tikra išorinė Jėga, siunčianti man šį pojūtį. Tai štai, aš nenoriu nukreipti dėmesio nuo šio „paveikslėlio“, kurį sudaro trys sudedamosios dalys: aš, pasaulis ir Kūrėjas. Kiek aš priskiriu savęs ir manyje esančio pasaulio jutimo Kūrėjui, tiek ir palaikau ryšį su Juo.
Šis ryšys kol kas neaiškus, neakivaizdus, bet viduje jau jaučiamas. Kad jį stiprinčiau, man reikia grupės, mokymosi ir mokytojo – ypatingos tikrovės dalies, kuria galiu pasinaudoti. Visa kita tikrovė yra priešinga Kūrėjui ir slepia Jį nuo mano žvilgsnio. Ji tik painioja mane, nors tai ir yra mano labui. Kita vertus, mokytojas, grupė ir mokymasis padeda man kelyje, jeigu teisingai į juos žiūriu, jeigu ne niekinu, o vertinu ir gerbiu juos. Kai noriu suartėti su jais, jie suartėja su manimi, pasirengę man padėti, ir daro man stipresnį poveikį. Taip aš ir stengiuosi kiekvieną gyvenimo sekundę eiti drauge su Aukštesniąja jėga.
O tikrovės paveikslėlis yra pertvara tarp mūsų – tol, kol atskleisiu Aukštesniosios jėgos veikimą visame, kas vyksta tarp manęs ir jos. Ir tuomet visas šis pasaulis tampa tiltu, ryšiu tarp mūsų.
Žvelgdamas į tai, kas vyksta manyje, mintyse ir noruose, žvelgdamas į tai, kas vyksta supančiame pasaulyje, noriu už viso to atpažinti kūrimo sumanymą – kodėl Kūrėjas taip elgiasi? Žinoma, jis veikia mano labui, padėdamas man užmegzti teisingą ryšį. Ir aš nuolat jaučiu įkvėpimą, nuo ryto iki vakaro įveikdamas nepertraukiamą pratimų virtinę.
Kitais žodžiais tariant, aš turiu laikytis Israel, Toros ir Kūrėjo vienybės. Israel – tai aš pats, besistengiantis atskleisti Kūrėją ir būtent Kūrėjo atskleidimą laikantis savo tikslu, o Tora – tai visas pasaulis, kurį turiu „sulituoti“ į vieną indą, vieną bendrą norą. Pamažu aš išryškinu pasaulyje indų dalis, į kuriuos žiūriu ne su neapykanta, o su meile ar užuojauta. Juk žinau, kad už jų slypi Kūrėjas, tad šios dalys ir netenka blogo individualumo mano akyse. Dabar žiūriu į juos kaip į Kūrėją, kuris priverčia juos veikti tam, kad aš pakeisčiau savo požiūrį.
Taip pradedu mylėti blogiausius dalykus pasaulyje, ir jie tampa man geriausiomis tobulėjimo priemonėmis. Kalbama apie priešus, bjauriausius gyvenimo įvykius, apie karus ir t. t. Staiga jie tampa tomis būsenomis, kurios priartina mane prie Kūrėjo, ir per juos, grėsmių ir skausmo fone aš jaučiu, kaip tai, kas negatyvu, virsta geru, nuostabiu pojūčiu, visiška Kūrėjo meile. Blogis tampa gėriu.
Straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“ Baal Sulamas aiškina šį kontrastą. Paslėptis prie visko prideda minuso ženklą, ir tuomet viskas, mano manymu, daro žalą, visi žmonės blogi, atlyginimo nepakanka, šeimą kamuoja ligos ir t. t. Tik staiga aš pamatau atvirkščią vaizdą: visi sveiki, atlyginimo visai pakanka, nėra priešų, nėra nemalonių ir bjaurių žmonių ir t. t.
Viskas priklauso nuo aukštesniojo valdymo atskleidimo. Išoriškai pasaulyje nieko nereikia taisyti – užduotis tik ta, kad atskleistume Kūrėjo valdymą.
Tai kardinaliai keičia mūsų požiūrį į taisymus. Tampa aišku, kad pasaulį pakeis tik mūsų tarpusavio darbas, kuris sustiprina mūsų siekį atskleisti aukštesnįjį valdymą. Taigi žengdami pirmyn didele grupe, kuri gausėja Kūrėjui išryškinant jos potencialą, kuri platina žinias platiesiems gyventojų sluoksniams, mes paverčiame visus tikrovės elementus aktyviomis dalimis, siekiančiomis atskleisti Kūrėją.
Juk save ir pasaulį kaip dvi sferas – vidinę ir išorinę – aš jaučiu savajame nore. Vadinasi, aš tiesiog prijungiu prie savęs, susijungiu su vis naujesnėmis dalimis, ypač priklausančiomis žmogaus prigimčiai, kurioje glūdi valios laisvė, o vėliau taisydamasis susijungiu su negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementais.
Tai vyksta tokiu būdu. Iš pradžių mes pritraukiame tuos negyvuosius, augalinius ir gyvūninius elementus, kurie priklauso žmogaus prigimčiai, ir tada jų atitikmenys, kuriuos matome kaip fauną, florą ir fizinę šio pasaulio materiją, irgi prisijungia prie mūsų. Taip visa tikrovė tampa vienu bendru ištaisytu indu.
Iš viso to seka, kad mums trūksta tik vieno – kiek tik įmanoma susijungti viduje tam, kad padedami mokytojo, grupės ir mokymosi paverstume kiekvieną iš mūsų kuo aktyvesne dalimi, visą dieną siekiančia atskleisti Israel, Toros ir Kūrėjo vienybę.
Be to, Kūrėjas davė mums taisyti visą išorinį pasaulį – mūsų išorines dalis, išorinius indus (norus). Juos irgi turime prisijungti, kad ir juose atskleistume gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo, išskyrus kurį nieko nėra, valdymą.
Taigi žmogus turi ieškoti Kūrėjo kiekvieną sekundę, kuomet nutveria siūlo galiuką, mintį ar norą, primenantį aukštesnįjį valdymą, kurį jam reikia atskleisti.
www.laitman.lt
