Kaip kiekvieną akimirką valdyti savo vidinius norus ir mintus? Aš juk priimu signalus, o ne juos transliuoju. Kaip išspręsti šią problemą?
Šią problemą galima išspręsti tik teisingoje aplinkoje. Baal Sulam savo straipsnyje „Aplinkos poveikis žmogui“ rašo, kad pati žmogaus būsena, jo raida, jo ateitis priklauso nuo tuo, kokioje aplinkoje žmogus yra.
Tad atitinkamos aplinkos pasirinkimas ir tinkama sąveika su ja – svarbiausia mums vystantis.
Turite atlikti viską, kad būtumėte veikiami tinkamos aplinkos ir taip įsiskverbtumėte į ją, kad tiesiog ištirptumėte.

Klausimas: Kaip galime ketinimu apvilkti norą suteikti malonumą Kūrėjui, kai neturime jokio supratimo apie tai?

Laitmanas: Bet kokiu atveju tai verta prijungti prie ketinimo. Matome, kad mažas vaikas mokosi iš suaugusiųjų be jokių svarstymų: „Jie – dideli! Jie daro, ir aš noriu taip daryti! Šito jam pakanka, nes suaugusieji jo akyse – didūs.
Todėl turime daryti veiksmus ir formuoti ketinimus, nepaisydami to, kad nieko apie juos nesuprantame ir nematome iš jų jokios naudos. Galbūt pasielgtume atvirkščiai… Juk mes – ne vaikai, kuriuose veikia instinktyvios, nepažeidžiamos formos gamtos jėga. Mes tai turime realizuoti patys savyje, turime atlikti veiksmus, norėdami prilygti paslėptam aukštesniajam, kokį tik galime įsivaizduoti, arba draugui ir grupei, kuriuos visada įsivaizduojame priešingus savo norui. Tai vadinama pastanga.

Turime daryti tuos pačius veiksmus kaip ir vaikai, bet savo pastangomis. Kodėl? Turiu matyti didį ir tą, kuris visai man toks neatrodo, arba specialiai vaidina paprasčiausią žmogų, kurį norisi ignoruoti. Tas pats – grupės, draugų ir netgi Kūrėjo, kuris paslėptas, atžvilgiu. Kodėl Jis pasislėpė? Tegul parodo, kad viešpatauja, kad viskas Jo rankose! Jeigu Jis  atsiskleistų kaip valdovas, kurio rankose viskas, tai būčiau panašus į vaiką, kuris mokosi iš suaugusiųjų. Tačiau tokiu atveju likčiau gyvūno lygmenyje.

Žmogus manyje auga virš taško, kurį aš pakabinu ore, ir jis neturi jokio pagrindo. Juk tik gyvūnas vaikšto keturiomis kojomis, o žmogus žengia pirmyn, neturėdamas tvirto pagrindo.
– Kodėl tu tai darai? Juk tai gyvūninis veiksmas?
– Ne! Gyvūnas protauja, jaučia. Jis tiksliai žino ką daro, – o žmogus?
– Žmogus nežino, ką padarys. Tačiau jis daro tai, nes priima sprendimą aukščiau savo prigimties, jis nori pakilti virš gyvūno lygmens.
– Bet kodėl? Iš kur tai? Kuo tai pateisinti?
– Todėl! Nes aš nenoriu likti gyvūno lygmenyje! Aš ne asilas, kad stovėčiau ant keturių kojų! Šito negalima racionaliai paaiškinti. Bet būtent tokiu būdu mes augame.

www.laitman.lt

Reikia baimintis pripratimo dirbant, nes jau priprantame prie tam tikro požiūrio ir nematome darbe atnaujinimo. O iš tiesų kasdien patiriame naujas būsenas, naujus norus.
Todėl reikia kovoti prieš rutiną, prieš įpročius ir jokiu būdu neleisti veikti automatiškai, iš pripratimo.

Labai svarbu kiekvieną akimirką atpažinti naujus rešimot, naujus norus, naujus santykius, naujus reikalavimus mums. Taip tobulėsime. O jei nepastebėsime nieko naujo, vadinasi sustingome negyvos būsenos pakopoje. O jeigu nematau, kad atsiskleidžia naujos būsenos, vadinasi negyvenu.

Įprotis geras tik atliekant mechaninius veiksmus šiame pasaulyje, kaip pasakyta: „Pasaulis sukasi kaip nustatyta“. Ir todėl mums verta laikytis tokios dienotvarkės diena iš dienos, ir labai gerai pagalvoti prieš ką nors keičiant.
O dvasiniame pasaulyje kiekviena diena kaip nauja. Kitaip tariant, reikia kasdien atpažinti naujas būsenas, naujus norus, naujas sąlygas ir iš jų eiti pirmyn. Atrodytų, kas galėtų būti naujo jei veikiama pagal tą pačią dienotvarkę? Tačiau mano santykis gali būti naujas. Jei savo būsenose kaskart stengiuosi įžvelgti kokį nors naujumą savo asmeniniame, vidiniame santykyje, vadinasi einu pirmyn.

Reikia būti pasirengusiems priimti naują atskleidimą, naują santykį ir laikytis už dviejų pliusų: kilimai ir kritimai, kad šviesa atsikleistų iš tamsos. Negerai, jei žmogus linkės į vieną kraštutinumą. Tik maži vaikai patiria poliarines būsenas, arba beatodairiškai juokias, arba karčiai verkia. O tinkamai einantis dvasiniu keliu žmogus eina trimis linijomis: dešine, kaire ir vidurio.

Viena vertus jis siekia išlikti maksimaliai susiliejęs su Kūrėju kiek tik įmanoma, ir drauge, aiškinasi norus, atskiriančius jį nuo Kūrėjo. Iš šių dviejų būsenų jis stengiasi pratęsti vidurio liniją, kaskart sujungdamas visas savo būsenas, neigiamas ir teigiamas, ir nukreipdamas jas į Kūrėją, kaip ateinančias iš vieno šaltinio.

Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti.
Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti.
Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.
Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį.
Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.
Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse.
Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.
Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.
* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.

Kas yra Šviesa, apie kurią kalba kabalistai?
Mūsų tikrovėje egzistuoja ypatinga jėga, kuri vadinama „Šviesa“. Tai paslėpta jėga, todėl negali jos pajausti. Bet jeigu studijuosi kabalos mokslą, galėsi pažadinti šią Šviesą ir ji tave veiks.
Ką reiškia „studijuoti kabalos mokslą“? Buvo žmonių, kurie jau suvokė Kūrėją, supanašėjo su Juo savybėmis ir užrašė tau įvairiausias būsenas, kurias atskleidė Aukščiausiosios jėgos atžvilgiu Aukštesniajame pasaulyje.

Žinoma, skaitydamas jų knygas, visiškai nieko jose nesupranti, juk nesi tame pačiame pasaulyje ir nieko apie jį nežinai. Girdi tik tai, ką gali įsivaizduoti savo pasaulyje, nors kalbama apie absoliučiai nepanašų į tavąjį, dvasinį pasaulį.

Bet jeigu skaitydamas tekstus, kuriuose kabalistai aprašo Aukštesnįjį pasaulį, trokšti būti jame, įeiti į jį su viskuo, kas yra tavyje, tada savo siekiu iš Aukštesniojo pasaulio pažadini ypatingą, veikiančią tave jėgą. Ši jėga vadinasi „Šviesa“.
Gali Ją pažadinti, nes tavyje yra kibirkštis iš to Aukštesniojo pasaulio, slypinti tavyje nuo gimimo. Ir tada ateinanti iš Aukštesniojo pasaulio Šviesa šviečia į ją.
Todėl, panorėjęs pažadinti Šviesą, idant ji paveiktų kibirkštį, skaityk kabalistinius tekstus ir galvok tik apie tai. Daugiau nieko nereikia!

Neturi žinoti, kas parašyta knygoje, nereikia turėti aštraus proto, puikių gabumų ar ypatingos sėkmės. Gali būti pačiu paprasčiausiu žmogumi. Reikia tik norėti, kad iš to pasaulio, apie kurį pasakoja kabalistai, ateitų jėga ir visą laiką veiktų tavo kibirkštį. Tada kibirkštis palaipsniui augs, ir tu staiga pajausi, apie ką rašo kabalistai.

Būtent to mums reikia studijuojant knygą „Zohar“. Tačiau šios Šviesos jėga ateina pas žmogų, kai jis siekia būti tame Aukštesniame pasaulyje, kitaip tariant, siekia tapti duodančiuoju.
Tačiau iš kur man žinoti, ką reiškia būti duodančiuoju? Kabalistai sako: jeigu skaitysi knygą „Zohar“ grupėje ir įsivaizduosi, kad esi sujungtas su kitais į bendrą organizmą, kad jūsų niekas neskiria ir jūs turite tik vieną norą, vieną ketinimą, kad tik siekiate tos vienos, mums šviečiančios jėgos, tada ta pati vientisa jėga paveiks jūsų bendrą norą. Tuomet iš tikrųjų atskleisite tą Aukščiausiąją jėgą, kuri vysto jus, daro jums poveikį. Tai vadinasi „Kūrėjo atskleidimas kūriniams“.
Todėl skaitome knygą „Zohar“ grupėje su ketinimu susivienyti, ir mūsų noruose atskleisti Šviesą, idant Ji veiktų mus, taisytų mus ir atsiskleistų mūsų viduje.

Kas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Klausimas: Kalbėdamas apie integralią visuomenę, Jūs visą laiką pabrėžiate, kad žmogus atsisako savo asmeninės nuomonės dėl bendro tikslo. Gal galėtumėte išsamiau tai paaiškinti?
Atsakymas: Pasakysiu keletą žodžių, nors, galima sakyti, kad tai yra visa filosofinė sistema.
Visų pirma, žmogus turi suprasti, kad jis pats savęs nesukūrė, jis gimė toks, tokį jį sukūrė gamta. Jis gavo tam tikras savybes iš tėvų, kai kurias – iš supančios aplinkos augdamas ir kai kurias apskritai neaišku iš kur, kodėl ir kaip.
Viskas, kas jame yra – nėra jo paties, o persidavė per tam tikrus vidinius genus, kurie nesuskaičiuojamą kiekį kartų pasireiškė protėvių kartose. Konkrečiai žmogaus kūrime dalyvauja pirminiai genai ir jo tėvų kamieninės ląstelės. Kaip pasakyta Biblijoje: tėvas, motina ir Kūrėjas tarp jų. Jie trise ir dalyvauja šiame procese.
Paskui žmogus vystosi, veikiamas jį supančios aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes. Kitaip tariant, žmoguje nieko savo nėra.
Tai kur gi jo asmeninis „Aš“? Iš viso, kas tai yra? Iš kur tai kyla manyje? Net jei paimsime mažą vaiką, matysime – tai tiesiog automatas, gyvūnėlis, kuriame pamažu iš kažkur pradeda ryškėti jo „aš“, kažkas savarankiško, struktūrizuoto, asmeniško. Kas tai yra – nežinome.
Kai žmogus atskiria viską, kas yra ne jo, nuo šio „Aš“, jis iš tikrųjų pradeda jausti, kad nesunku atsiplėšti nuo savybių, kurias gavo iš supančios aplinkos, auklėjimo, savo tėvų ar apskritai neaišku iš kur – amžių glūdumos.
Pats svarbiausias – tai mano „Aš“. Jei galvosiu tik apie tai, kaip jį kilstelėti ir įgyvendinti, tuomet man nebus svarbios visos manyje egzistuojančios savybės ir ypatybės. Kitaip tariant, jos – ne mano. Jei žmogus teisingai save vertina, tai supranta, kad pakilti aukščiau šito nesudėtinga.
Šiuos mūsų „Aš“ ir reikia sujungti tarpusavyje. O visa kita – palikti, kadangi tai visiškai atsitiktiniai, papildomi parametrai.
Klausimas: Vadinasi, šito „Aš“ vystymas ir yra integralaus auklėjimo kurso uždavinys?
Atsakymas: Iš viso šio paviršinio apvalkalo, lukšto turime išimti ir išvystyti būtent šį branduolėlį – kiekvieno iš mūsų pirminę kamieninę ląstelę. Kai juos sujungsime į vieną bendrą organizmą, jis iš tikrųjų bus lygus gamtai ir tobulas kaip ji.

Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu

Kabalos mokslas veikia grynai fizinių dėsnių srityje. Nėra jame jokių įmantrybių, mistikų ar religijų. Mes tyrinėjame patį pagrindinį kūrinijos dėsnį – Aukštesniosios jėgos, aukščiausios energijos pasireiškimą. Aukščiausios, nes ji pagal savo kategoriją pati aukščiausia, apimanti visas kitas jėgas.
Kaip bet kurie kiti mokslai siekia atskleisti gamtos savybes, taip ir kabala siekia atskleisti, tiktai pagrindinę gamtos savybę – šią universalią jėgą.
Mes tiriame, kokiu būdu ji pasireiškė mūsų pasaulyje, kaip kabalistai sugebėjo ją atskleisti suprasdami,  kad pasaulis susiskaldęs ir turi būti sujungtas pasiekiant visišką harmoniją. Siekdami pasaulio harmonijos jie ėmė suvokti, kad mūsų pasauliui trūksta vienijančios jėgos.
Pirmasis žmogus, atskleidęs šią jėgą prieš 5774 metus, buvo Adomas, kuris suvokė, kad pasaulis egzistuoja dėl vienos vienintelės jėgos, kuri jungia visus kūrinijos elementus.
Kitas didis kabalistas buvo Abraomas. Jis atskleidė ne tik Aukštesniąją jėgą ir jos reiškimąsi, kaip tai padarė Adomas ir paskui jį ėjusių dvidešimties kartų mokiniai, bet ir judėjimą, Gamtos vystymąsi. Abraomas suprato evoliucijos priežastį, vedančią į tai, kad žmogus privalo atskleisti Aukštesniąją jėgą, jos pasireiškimą savyje, tapti panašus į ją, kitaip tariant, pakilti į aukštesnįjį suvokimo ir vystymosi lygmenį.
Visi negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos lygmenys ir, svarbiausia, žmogus, egzistuojantis trijų pirmųjų jos formų viduje, nukreipti į tai, kad atvestų žmoniją prie būtinybės panorėti susivienyti, veikiant dvejoms priešingoms jėgoms.
Viena jų – egoistinė, neigiama jėga tolina žmones vieną nuo kito. Antra – altruistinė, teigiama jėga gali jiems padėti ir visus suvienyti.
Kai abi jėgos keičiantis lygmenims vis labiau pasireiškia , žmogus pradeda dirbti. Jis sujungia jas savyje, varijuoja jomis, suvokia jų abipusiškumą. Egzistuodamas tarp šių jėgų, žmogus valdo jas kaip dvejas vadeles, formuodamas save ir kildamas vis aukščiau, kol visiškai realizuoja šias abi jėgas savyje.
Čia glūdi žmogaus vystymosi uždavinys, jo evoliucija. Būtent tai atskleidė Abraomas ir todėl jo metodika – evoliucinė. Jos atsiskleidimą sąlygojo krizė, kurią žmonija patyrė Senovės Babilone.
Vėlesnės kabalistų kartos vis labiau išryškindavo dvasinius uždavinius. Visų pirma buvo atskleistas vieno žmonijos noro sudužimas į didžiulį kiekį asmeninių norų, kuriuos  kiekvienas mūsų turime, ir parodyta, kaip juos jungti tarpusavyje.
Dabar mes to dar nejaučiame, nematome kiekvieno žmogaus vidinio noro, kokiu būdu galima jį panaudoti, kokioje kombinacijoje, kaip pamatyti tą matricą, kurioje susijungiame papildydami vienas kitą. Kiekvienas iš mūsų labai daugialypis ir kiekviena mūsų daugialypio charakterio, savybių, skonių briauna turi atrasti tikslią vietą tarp kitų.
Gaunasi n-matė sistema, kur kiekvienas papildo absoliučiai visus ir niekas negali būti šios sistemos išorėje. Ir tik tada, kai absoliučiai visos atskiros egoistinės dalelės pradeda judėti viena kitos link ir jungtis, jos pradeda ieškoti savęs šioje sistemoje.
Judėdamos viena kitos link jos su vargu atranda save, pasinaudodamos bendra Aukštesniąja jėga. Būtent dėl to mes į ją ir kreipiamės – kad ji aukščiau mūsų atliktų šiuos judesius. Mes norime suartėti, bet nežinome kaip. Veikiant Aukštesniajai jėgai imame tai suvokti ir suprasti. O iš mūsų reikalaujama tik noro, kurį galime sugeneruoti kartu, vienas su kitu, rodydami pavyzdį, kiek mes norime šio suartėjimo ir vienybės.
Išskyrus norą siekti vienybės, mums nieko daugiau nereikia. Kitą darbo pusę atlieka Aukštesnioji jėga, todėl ji vadinama „pusė monetos“: pusę turiu įnešti aš, pusę – ji. Iš manęs reikalaujama tik siekio ir noro, ir kad jie būtų kažkiek teisingi. O teisingi jie bus, jei aš laikysiuos komutacijos dėsnių grupėje. Tada sužadinsime vienybės jėgą ir ji užbaigs darbą, suklijuos ir pasireikš mumyse.

Klausimas dr. Laitmanui: Nežinau, ką daryti, jaučiu, kad jėgos apleidžia mane, tarsi kybau ore. Darbe manęs niekas nedomina. Dvasiniame darbe darau viską, ką galiu. Bet dabar su tokiu nusivylimu, kokio anksčiau neteko patirti, manyje nėra „varomosios jėgos“. Manęs jau niekas nebeveikia. Šio pasaulio norai mirę, tėra noras nežinia kur ištrūkti, širdis sako, kad tas kažkur yra, bet tai vis tiek ne manyje. Jau daugiau negu trys metai kartu su Jumis, ir be kabalos man nėra gyvenimo, tačiau imu nusiminti dėl to, kad niekas nebeįeina į mane. Priešingai, aplinkos norai smelkiasi į mane, daro man įtaką ir dar labiau silpnina. Ką daryti? Aš daugiau nebegaliu laikytis! Kas dabar turėtų įvykti?

Dr. Laitmanas: Jums trūksta ryšio su grupe, ir todėl jaučiamas toks silpnumas kelyje – iš aplinkos jūs negaunate tikslo svarbos! O tai svarbiausia, tai tobulėjimo pagrindas! Apie panašias būsenas paskaitykite straipsniuose „Šamati“ ir Baal Sulamo laiškuose. Mumyse paslėpti rešimot (mūsų dvasinio vystymosi informaciniai genai) nuolat atsiskleidžia, ir todėl nuolatos auga mūsų egoistiniai troškimai. Reikia nuolat pakilti virš jų savo ketinimu atidavimo ir meilės savybės (Kūrėjo) link. Dėl to ir auga mumyse egoizmas – kad suteiktų mums galimybę pakilti virš jo iš mūsų pasaulio iki Kūrėjo lygmens. Kad suvoktume Jį, kaip kad yra pasakyta: „Ir pažins Mane visi – ir senas, ir jaunas!“. Tačiau mumyse visada pasireiškia tik egoistiniai rešimot, o jėgą pakilti virš jų kiekvieną kartą turime gauti iš vis stipresnio ryšio su aplinka (grupe).

 

www.laitman.lt

Anot kabalos, paveldimumas ir aplinka yra veiksniai, veikiantys žmogų nesąmoningame lygmenyje.
Su paveldimumu viskas aišku. Kalbant apie aplinką, ar aplinka, kurioje esame, veikia mus 100%? Kitaip tariant, neįmanoma nepatekti į jos įtaką?

Net jei mes aiškiai nepasirenkame konkrečios aplinkos, bet esame tam tikrame sąlytyje su ja, ji vis tiek mus veikia: daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Be to, net mes patys nesuprantame, kaip patenkame į jos įtaką. Juk gali būti, kad nenoriu su ja kontaktuoti, bet ji vis tiek stipriai mane veikia.
Čia turime atlikti labai rimtą tiriamąjį darbą, kad žmogus suprastų, jog jam svarbiausia yra ištirti savo aplinką, kas konkrečiai jį veikia.
Kartais aplinka, kurioje esame, mus veikia gal net labiau nei žmonės, ji mus nukreipia į kokius nors visiškai nepraktiškus veiksmus, reakcijas ir pan. Todėl reikia labai gerai ištirti aplinkos poveikį žmogui pagal visus jos parametrus: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.

Vadinasi, ir negyvoji gamta taip pat veikia žmogų? Žinoma! Argi oras neturi įtakos mūsų nuotaikai ir savijautai? O miestas ir namas, kuriame gyvenate? Dabar kalbu ne apie žmones, bet apie visa kita – ypač apie negyvąjį lygmenį. Visa tai mus labai veikia.
Perkelkite ką nors į kitą vietą, ištempkite jį į mišką ar už miesto ir pamatysite visiškai kitą žmogų, nes supančios gamtos poveikis labai stiprus.