Ką reiškia susiliejimas su Kūrėju?

Laitmanas: Susiliejimas – tai didelis ištaisymas, susijungimas savybių, „formos“ panašumo keliu. Pačios noro mėgautis medžiagos mums nereikia keisti. Bet ši medžiaga yra egoistinės formos (turi egoistinį ketinimą), kuri vadinasi „blogiu“, priešingu Kūrėjui. Pats noras mėgautis, kaip ir visa negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, nelaikomas blogu ir priešingu Kūrėjui. Kol žmogus dar nepajuto, kad yra priešingas Kūrėjui, taip pat nelaikoma, jog jame yra „blogio pradas“. Pirmiausia reikia atskleisti, kad tavo ketinimas, noro „forma“, atvirkščias Kūrėjui. Be šito žmoguje nėra blogio – jis tiesiog veikia pagal savo prigimtį. Blogiu kabaloje laikoma Kūrėjui, Gėriui, Šviesai priešinga savybė. Pajusti blogį galima tik tuo atveju, jeigu tau atsiskleidžia gėrio, ryšio, meilės savybė, – ir pamatai, kad esi priešingas jai. Tada tampi „žmogumi“, tegul kol kas ir blogu. Tai įvyksta tik studijuojant kabalą. O iki tol žmoguje – visuose pasaulio egoistuose – nėra ką taisyti. Tai ne ta forma, kuriai reikalingas ištaisymas. Ištaisyti reikia tik tarp manęs ir Kūrėjo esantį atotrūkį. Būtent šią Kūrėjui atvirkščią formą aš turiu paversti gera, panašia į Jį. Kai mes tapsime panašūs į Jį tarpusavio davimu, kaip pasakyta, tada pasieksime susijungimą, vadinamą „susiliejimu“ (dvekut). Šį vidinį darbą (blogio atskleidimas / sudužimas ir jo ištaisymas) atlieka tik grupiniuose kabalos užsiėmimuose pritraukiama Šviesa. Viename iš savo gyvenimo ciklų žmogus staiga pajaučia „dūrį į širdį“, „kibirkštį“, traukiančią į kažkokį naują, nematerialų gyvenimą. Jis nori pakilti aukščiau įprasto, žemiško gyvenimo ir ateina į grupę, mokytis, – ir bėgant laikui pajaučia, kaip toli jis yra nuo davimo savybės. Nuo šio momento jis supranta, kad jo prigimtis priešinga Kūrėjui. Tada ir galima sakyti, kad jame atsirado „savojo blogio suvokimas“. Žmonės paprastai mano, kad „blogis“ reiškia būti blogam visuomenėje, o ne priešintis susivienijimui tarp visų ir su Kūrėju. Žemiškojo blogio – nepervesti senutės per gatvę ar neduoti išmaldos – kabala netaiso, nes, jo iš viso negalima ištaisyti, jis tik augs, kol nepašalinsime dvasinio blogio.

www.laitman.lt

Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Jei žmogus tiesiog intuityviai siekia Kūrėjo ir jam atrodo, kad jis jaučia aukštesniąją jėgą, tai šitai kol kas tėra fantazijos ir saviapgaulė. To nepakanka norint gimti dvasiškai.

Norėdamas tapti dvasiniu embrionu, turiu nors kaip nors atsiskirti nuo savo egoizmo. O tai įmanoma tik jungiantis su draugais. Mano ryšio su draugais taške formuojasi ta vieta, kur anuliuojamas mano egoizmas ir kur paskui ims augti dvasinis embrionas.

Kalbama ne apie fantazijas, o apie realius gamtoje egzistuojančius norus, kuriuos mums reikia ištaisyti, kad paskui pajaustume juose aukštesniąją jėgą. Kitaip ta jėga mums neatsiskleis.

 

(Iš pokalbio su dr. Michaeliu  Laitmanu)

Klausimas: Daugybė įvairiausių tobulinimosi mokyklų siūlo tokias sąvokas kaip gyventi sąmoningai, gyventi šia akimirka. Jie žada, kad ši būsena leis mėgautis gyvenimu, geriau jį jausti, valdyti. Kaip gyventi čia ir dabar?
Laitmanas: Reikia pradėti siekti gyvenimo prasmės čia ir dabar. Nieko daugiau nereikia! Noriu suvokti savo egzistavimo tikslą, ryšį su aukštesniąja, mane valdančia jėga.
O mus valdo gamta, ji ir yra aukštesnioji jėga. Suvokime, ko ji nori iš mūsų kas akimirką, kaip galime palaikyti su ja abipusį ryšį ir taip komunikuoti, kad suprasčiau, kaip gamta veikia mane, ir kaip turiu tinkamai į ją reaguoti.
Tuomet mano gyvenimas bus kupimas prasmės. Gamta taps mano partneriu ir pajausiu savo sąveiką su supančiu pasauliu čia ir dabar.
Klausimas: Šis siekis tam tikru būdu niveliuoja mintis apie ateitį?
Laitmanas:  Noriu, kad ta ateitis realizuotųsi dabar, vietoje, čia. Tai ir yra mano ateitis.

www.laitman.lt

Yra tokia dvasinio darbo taisyklė: „Daryk bet ką – tik nepabėk.“  Kad ir kaip blogai jaustumeis galvodamas apie Kūrėją, vis tik tai yra kur kas geriau nei atsitraukti nuo Jo. Nėra didesnio nusikaltimo ir bausmės žmogui nei bet kokio ryšio su Kūrėju nutraukimas, kad ir akimirkai, – nesvarbu, ar tas ryšys buvo malonus, ar nemalonus žmogaus egoizmui.

Gali būti bet kas, bet svarbiausia – nepamiršti Kūrėjo. Netgi jei visiškai nesutinki su Juo ir koneveiki visą šį darbą ir santykius – nesvarbu, tai irgi laikoma ryšiu su Juo, tik kol kas ne „veidas į veidą“ ir net ne „veidas į nugarą“, o tik „nugara į nugarą“. Būna ir tokių visiškos nesantaikos santykių. Vis dėlto bet koks ryšys vėliau nulems vystymąsi. Baisiausia – nutraukti ryšį.
Jeigu įsigilinsime į šią akimirką esantį ryšį, tai jame pasieksime susiliejimą, visišką kūrimo sumanymo realizavimą, galutinį ištaisymą (Gmar tikun). Kad tik pagautume siūlo galą, kokį nors pirmąjį kontaktą, o visa kita jau priklausys nuo mūsų – nuo to, kaip žiūrėsime į tą ryšį.

Be šito nieko daugiau nereikia. Kūrėjas visada laiko atvėręs tiesioginio kontakto galimybę. Jis atviras visiems – nusidėjėliams ir teisuoliams, nepriklausomai nuo to, kaip kiekvienas šį ryšį jaučia. Svarbiausia, kad žmogus pakeistų savo požiūrį į šį ryšį, ir tuomet jis galės praplėsti savo pojūčius, patirti įspūdį, išvystyti įvairias santykių, jausmų, išgyvenimų formas. Jo ryšys su Kūrėju prasiplės, taps turtingas, daugialypis.

Visa tai priklauso tik nuo žmogaus. Kūrėjas duoda jam pirmą kontakto tašką. O jeigu žmogus nereaguoja į šį kvietimą, Kūrėjas ima žaisti su šiuo tašku, savo prisilietimu ima žadinti jame jautrumą: prisiliečia arba ne. Ir tęsia tol, kol žmogus pabunda. Vis dėlto vėliau žmogus šį ryšį turi vystyti pats – lakstyti paskui Kūrėją.

Kūrėjas nekeičia savo santykio su žmogumi. Jis ir toliau nori visiško susiliejimo su juo. O tam, kad žmogus siektų šio susiliejimo, Jis pradeda sukti ratą aplink žmogų, imasi įvairių priemonių, kad paakintų jį ieškoti stipresnio ryšio. Tad reikia visada prisiminti, kad viskas, kas vyksta mumyse ir aplink mus, visi mūsų santykio su Kūrėju pasikeitimai duoti iš aukščiau vienu tikslu – padėti mums susilieti su Juo viename dideliame glėbyje.

Žmogus sukurtas nore gauti. Kaip šis noras performuojamas į gavimą dėl Kūrėjo, kad Jam prilygčiau?
Esmė ta, kad manyje formuojasi ypatingas priešiškumas paprastam noro naudojimui. Atmetu tą norą mėgautis, atstumiu jį nuo savęs, noriu apriboti. Tačiau apriboti taip, kad paskui galėčiau jį performuoti į norą gauti, net su ketinimu duoti Kūrėjui.
Po to, kai save apriboju, turiu pajausti Kūrėją, ir tiek, kiek jaučiu, kad pripildau Jį, tiek leidžiu sau mėgautis. Todėl Kūrėjas pajaučiamas mano malonume, kuris kilo iš Jo. Ir turime dvigubą dovaną nuo mylinčio manęs. Todėl sakoma, kad teisuoliai laimi dvigubai.
Ši dovana sukelia man ne dukart, o milijardus kartų didesnį malonumą, nes jaučiu jame mylimojo santykį. Tuo pat metu jaučiu, kad Jam irgi duodu, suteikiu malonumą, mėgaudamasis iš Jo.
Abipusė malonumo cirkuliacija atveda prie tokios vidinės integracijos, kuri vadinama susiliejimu. Tai ir yra pati aukščiau kūrinio būsena Kūrėjo atžvilgiu.

Kūrėjas slepiasi nuo mūsų, juk kitaip niekada neišeitume iš savo egoizmo ir vien egoistiškai didžiuotumės ryšiu su Juo.
Ir todėl vietoj savęs Jis mums davė visą šį pasaulį. Jis sako: „Išmok mylėti juos – ir tai reikš, kad myli Mane! Tada mes su tavimi susijungsime ir mums būs gera drauge!
Ir žinok, jog Aš duodu tau šį žaidimą, kad pamatytum, jog santykiuose su kitais žmonėmis slypi didžiulės priemonės tobulėjimui – šių priemonių su Manimi neturėtum!
Juk Aš amžinas ir tobulas – tu negali ateiti šiandien pas Mane vienos nuotaikos, o rytoj kitos.
Aš – absoliutaus davimo dėsnis ir šiandien tu jam neprilygsti. Todėl ir neturi galimybės priartėti prie Manęs, mes negalime būti kartu!
Tačiau kol kas žaisk su šiuo pasauliu. Aš sukūriau taip, kad tau atrodytų, neva žmonės keičiasi, neva keitiesi tu. Aš duodu tau draugus, kurie siekia to paties ir nori ateiti pas Mane.
Tai tik žaidimas, tačiau jie gali pažadinti tavyje troškimą ateiti pas Mane. Tu žaisi su jais, o jie su tavimi, ir jeigu organizuosi juos taip, kad jie ieškotų Manęs – tai reikš, jog tu pats kelyje pas Mane.
Pradėk taisyti ryšį su kitais ir siek meilės artimui – staiga atskleisi, kad tai tas pats, kas mylėti Kūrėją. Aš pats negaliu žaisti su tavimi, koks esi šiandien. Tačiau tavo lygyje Aš tau sukūriau visą pasaulį! Ir visa vien tik tam!”
Jeigu šitaip suvokiu pasaulį, tai jis visas man tampa priemone, su kuria pasieksiu Kūrėją! Priešingu atveju, kad ir kaip žiūrėčiau į šį pasaulį, jis man bus vis blogesnis. Jis vis tiek stengsis mane pažadinti, kad judėčiau Kūrėjo link.
Bet užuot buvęs mano draugu ir kartu su manimi ėjęs pas Kūrėją – jis veiks prieš mane. Juk jis privalės atskleisti man, kaip aš nesusijęs su Kūrėju ir nenoriu panaudoti šio pasaulio,kad suvokčiau Kūrėją.
Gyvenimas daužys mane, idant supurtytų ir pasakytų: „Ką gi tu darai?! Imk mane naudoti teisingai“!
Todėl matome, kad visos pastangos ištaisyti šį pasaulį materialiame lygmenyje daro jį tik dar blogesnį.

Klausimas: Daugelis kabalistinių šaltinių kalba apie davimą. Kaip galima kalbėti apie davimą, jei mes, kaip kūriniai, negalime duoti?
Laitmanas: Viskas labai paprasta. Privalai pakeisti požiūrį į žmones ir laikyti juos artimais, brangiais, reikalingais tau. Tada galėsi duoti jiems kaip savo vaikui.
Klausimas: Jeigu su vaiku taip elgiuosi natūraliai, tai šiuo atveju turiu pasistengti? Juk visiškai nenatūralu elgtis su nepažįstamu žmogumi taip, kaip su savo vaiku, ir gauti iš to malonumą.
Laitmanas: Taip. Bet tam turiu pamatyti bendrą pasaulėdaros vaizdą, pajausti, kaip visi esame susiję, kaip per savo draugus galiu pasiekti aukštesnę, dvasinę būseną. Tada einu pas juos ir vienijuosi. Jie tampa ma brangūs, nes staiga pastebiu, kad jie – mano sielos dalys. Tad ar aš jiems duodu? Iš tikrųjų jiems neduodu, bet investuoju į savo sielą. Tai ir yra meilė.
Klausimas: Vadinasi, tūkstančiuose kabalistinių šaltinių aprašyta meilė artimui, vienybė yra neįmanoma, kol žmogus neišvys, esąs bendros sistemos, sielos dalimi?
Laitmanas: Taip. Kitaip, tiesiog duoti – negaliu. Nekils ranka. Tai prieštarauja gamtos dėsniui.
Kad duotum, reikia matyti, kad kiekvienas iš mūsų yra didžiulės pasaulinės sistemos dalis, visi esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų taip, kad mane visą apibrėžia tie, kas už mano ribų. Ir jeigu rūpinsiuos jais, užsitikrinsiu savo ateitį. O jeigu pasieksiu būseną, kai galvoju tik apie juos, o ne apie save, užsitikrinsiu tobulą ateitį.

(Iš pokalbio su kabalistu dr. Michaeliu Laitmanu)

Egoistinis noras puikiai veikia šiame pasaulyje, kai priešais save aiškiai mato atlygį ir gali pasverti savo veiksmų naudą, o po to nuspręsti, kur geriau dėti pastangas ir kiek. Egoizmas moka kovoti dėl atlygio.
Tačiau kalbant apie norą duoti – neturime jokių jėgų jo generuoti. Mes neįsivaizduojame atlygio ir neturime jokios motyvacijos veikti.
Išeitų, kad būtinybė atlikti davimo veiksmą panaikina mumyse norą mėgautis, be kurio negalime pasijudinti iš vietos. Jaučiamės taip, tarsi neturėtume nei rankų, nei kojų, nei galvos, nei jokios energijos. Jeigu nėra motyvacijos, tai negaliu pajudėti iš vietos, tiesiog lieku gulėti.
Man būtinas koks nors stimulas, kuris priverstų mane pasikelti. Tada ateina nemalonumai, problemos, kurios mane skaudina. Tačiau po to suprantu, kad problemos – kaip tik gerai, nes pažadina mane veikti.
Jeigu nedirbame su savo noru gauti malonumą, tai nieko negalime padaryti. Viskas sustoja. Įsivaizduokite, kad visame šiame pasaulyje staiga išsijungia noras gauti malonumą, egoizmas, esantis pasaulio pamatuose, kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Pasaulyje nelieka nė menkiausio judėjimo, juk judėta norint gauti pripildymą, kad būtų kompensuotas trūkumas. O jeigu egoizmas nieko nenori – nejuda.
Pasaulis apmirs, stos visiška tyla, o tai reiškia, kad viskas išnyks. Jeigu atome liausis sukęsi elektronai, jis išnyks, juk jame daugiau nieko nėra, išskyrus šį sukimąsi, išskyrus trūkumą. Tik trūkumas judina materiją, o jeigu jis dingsta, tai judėjimas baigiasi ir materija išnyksta. Materija – tai trūkumas.
Tai kaipgi tada atlikti davimo veiksmą? Kaip, nemarinant materialios būsenos, pastatyti virš jos antrą, altruistinį aukštą?
Tegu medžiaga veikia toliau, mums tai netrukdo, netgi atvirkščiai, padeda. Juk kildami visuomet krisime į materialų lygmenį, kad iš jo pakiltume dar aukščiau. Tačiau kaip rasti naują kurą, pagrįstą ne noru mėgautis, o noru duoti?
Kaip panorėti duoti? Tai svarbiausias klausimas. Atsakymas į jį – sėkmės garantas, juk žmonija jau pakankamai subrendusi, kad galėtų prieiti galutinį išsitaisymą. Klausimas tik tas, kaip iš bet kurios būsenos išgauti davimo jėgą. Ši jėga jau egzistuoja, bet mums reikia ją ištraukti. Savaime ji nepasireikš, antraip, jau seniai būtų atsiskleidusi pasaulyje.
Toks poreikis jau yra žmoguje, juk kiekvienas klausia: „Na, koks gi tai gyvenimas?! Kodėl gyvename, kokia prasmė?“ Bet toliau tai niekur neveda, nes net davimo jėgą norime gauti egoistiškai. Bet taip ji neateina.
Klausimas – kokį mechanizmą reikia sukonstruoti, kad per jį gautume davimo jėgą, kuri užpildo visą pasaulio sistemą? Astrofizikai sako, kad yra visą Visatą užpildanti energija. Mums atrodo, kad kosmosas – tai vakuumas, bet iš tikrųjų jis kupinas energijos.
Tokią informaciją dabar bandoma rasti garsaus tyrinėtojo Teslos užrašuose, kurią jis slėpė. Spėjama, kad jis rado būdą, kaip gauti energiją tiesiogiai iš oro. Iš tiesų tai ne tuščia erdvė, ji pilna energijos. Klausimas tas, kaip atskleisti šį energijos šaltinį? Instrukcija, kaip tai padaryti, guli priešais mus – tai kabalos knyga.
Išminčiai–kabalistai sako, kad šią energiją galima gauti per . Taip mes prisijungiame prie kosmoso, užpildyto davimo jėga, vadinama „Kūrėju“. Dešimtukas veikia kaip modemas arba ryšio priemonė, pajungianti mus prie šios paslėptos jėgos.
Ši jėga visad lieka paslėpta. Ji atsiskleidžia tik dešimtuko viduje, tarytum šios aukščiausios jėgos detektoriuje. Kiek įsijungsiu į dešimtuką, kiek susijungsiu su juo ir dėsiu pastangas pažadinti jį užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tiek šios davimo energijos gausiu. Tik taip tai veikia.
Ir tada pamatysime, kad esame aukščiausios, geros ir kuriančios gėrį Jėgos viduje. Tai vienintelė Jėga, be kurios daugiau nieko nėra. O visos priešingos jėgos sukoncentruotos tik manyje, kad padėtų man prisijungti prie šios aukščiausios Jėgos ir pradėti gauti iš jos energiją.