Archive for category: Savaitės temos

Kodėl dingsta noras, liepsna širdyje, kuri buvo juntama anksčiau? Kaip tą norą palaikyti? Kaip išlaikyti savo siekį atskleisti Aukštesniąją jėgą, nepaisant to, kad mes jos nejaučiame?
Kūrėjas mums duoda pradinį siekį, pastūmėdamas pirmyn įvairiausiais gyvenimo nemalonumais, tuštumos pajautimu ir viliodamas tiesos, prasmės atvėrimo laukimu. Vis dėlto toliau mes turime žengti patys. Pradinis pastūmėjimas iš užpakalio ir viliojimas iš priekio – tai laikina, nesitikėkite, kad būsite raginami taip visą laiką.
Jūs patys turite ugdyti savyje šią trauką pirmyn, o ji gali kilti tik iš aplinkos. Būtinai turite kurti savo grupę, savo aplinką, kad ši jus judintų, trauktų pirmyn, kurstytų, kad jūs matytumėte draugus, kuriems sekasi veržtis pirmyn labiau nei jums, kad pavydėtumėte jiems, kad jie perteiktų jums tikslo svarbą ir jūs jaustumėte jų paramą.
Tam, kad jie darytų jums įspūdį, turite jaustis mažesni palyginti su jais. Jeigu laikysite juos dideliais, tai netgi silpnas tikslo siekis, kurį juose įžvelgsite, pasirodys stiprus.
Tuo remiasi visi Rabašo straipsniai apie grupę. Kūrėjas suteikia mums tik pirminį impulsą: neigiamą jėgą, stumiančią į nugarą, nedidelę jėgą, traukiančią į priekį, be to, tik tam tikram laikotarpiui. O vėliau Jis pradeda teikti mums vis didesnį egoizmą, stabdančią jėgą tam, kad mes, remdamiesi ja, ugdytume savo pačių trauką Jo link. Šią trauką galima perimti tik iš aplinkos.
Taigi, jeigu rimtai tuo užsiimsime, būtinai pasieksime tikslą, bet tai – pats svarbiausias dalykas, tai mūsų tobulėjimo garantija. Turime pasistengti susivienyti taip, kad pradėtume jausti kitą būseną. Ji – priešais mus; tai mūsų kitas žingsnis. Ženkime jį drauge, ir viskas pavyks. Kaip dainavo rusų bardas Bulatas Okudžava, „susikibkime rankomis, draugai, kad neprapultume pavieniui.“

Koks Kūrėjo santykis su žmogumi? Tiesioginis. Kūrėjas sukūrė negyvają gamtą, augaliją, gyvūniją, žmogų ir valdo visus šiuos lygmenis. Pirmieji trys lygmenys funkcionuoja tik tam, kad palaikytų žmogaus lygmens egzistavimą.
O žmogaus prigimtis irgi skirstoma į keturias dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją žmoguje.
Paskutinysis lygmuo „žmogus žmoguje“ jaučia būtinybę atskleisti Kūrėją. Kitos dalys, kitaip tariant, kiti žmonės, kuriuose dar neatsiskleidė ši paskutinė norų vystymosi dalis, nejaučia būtinybės atskleisti Kūrėjo, jų tai nejaudina. Jie gyvena ramų gyvenimą kaip gyvūnai.
Tačiau tie, kurių noras išsivystė iki lygmens „žmogus žmoguje“ ima jausti būtinybę suvokti juos valdančias, aukčiau jų esančias jėgas. Dažniausiai tokie žmonės ateina studijuoti kabalą.

Reikia baimintis pripratimo dirbant, nes jau priprantame prie tam tikro požiūrio ir nematome darbe atnaujinimo. O iš tiesų kasdien patiriame naujas būsenas, naujus norus.
Todėl reikia kovoti prieš rutiną, prieš įpročius ir jokiu būdu neleisti veikti automatiškai, iš pripratimo.
Labai svarbu kiekvieną akimirką atpažinti naujus rešimot, naujus norus, naujus santykius, naujus reikalavimus mums. Taip tobulėsime. O jei nepastebėsime nieko naujo, vadinasi sustingome negyvos būsenos pakopoje. O jeigu nematau, kad atsiskleidžia naujos būsenos, vadinasi negyvenu.
Įprotis geras tik atliekant mechaninius veiksmus šiame pasaulyje, kaip pasakyta: „Pasaulis sukasi kaip nustatyta“. Ir todėl mums verta laikytis tokios dienotvarkės diena iš dienos, ir labai gerai pagalvoti prieš ką nors keičiant.
O dvasiniame pasaulyje kiekviena diena kaip nauja. Kitaip tariant, reikia kasdien atpažinti naujas būsenas, naujus norus, naujas sąlygas ir iš jų eiti pirmyn. Atrodytų, kas galėtų būti naujo jei veikiama pagal tą pačią dienotvarkę? Tačiau mano santykis gali būti naujas. Jei savo būsenose kaskart stengiuosi įžvelgti kokį nors naujumą savo asmeniniame, vidiniame santykyje, vadinasi einu pirmyn.
Reikia būti pasirengusiems priimti naują atskleidimą, naują santykį ir laikytis už dviejų pliusų: kilimai ir kritimai, kad šviesa atsikleistų iš tamsos. Negerai, jei žmogus linkės į vieną kraštutinumą. Tik maži vaikai patiria poliarines būsenas, arba beatodairiškai juokias, arba karčiai verkia. O tinkamai einantis dvasiniu keliu žmogus eina trimis linijomis: dešine, kaire ir vidurio.
Viena vertus jis siekia išlikti maksimaliai susiliejęs su Kūrėju kiek tik įmanoma, ir drauge, aiškinasi norus, atskiriančius jį nuo Kūrėjo. Iš šių dviejų būsenų jis stengiasi pratęsti vidurio liniją, kaskart sujungdamas visas savo būsenas, neigiamas ir teigiamas, ir nukreipdamas jas į Kūrėją, kaip ateinančias iš vieno šaltinio.

Pasaulyje veikia du valdymai: dangiškas ir žemiškas. Vienas veikia iš gamtos pusės, stumdamas evoliucijos programą, kaip suplanuota, „savo laiku“, visus ir kiekvieną vesdamas į iš anksto numatytą būseną. Galiausiai, dvi jėgos (gėris ir blogis) turi susijungti draugėn, papildyti kita kitą ir visiškai atskleisti mums Kūrėją.
Aukštesnioji jėga sukūrė mums gėrį bei blogį ir atspaudė juos kūrinyje. Ir dabar turi susivienyti, kad šios vienybės viduje atskleistų Kūrėją. Toks dangiškojo valdymo planas, ir pasaulis būtinai jį išpildys, nėra jokių abejonių.
Gamta griežtai stums mus pirmyn, kad išsitaisytume. Išnykę dinozaurai, besiveržiantys vulkanai, cunamio bangos, karai – visa tai rodo, kad gamta vykdo savo dangiškąją programą be jokio gailestingumo, nesiskaitydama su tuo, kad tai sukelia kančias mūsų egoizme.
Tačiau žmogus, būdamas labiausiai išsivysčiusia gamtos dalimi, turi galimybę pažinti šį procesą, kūrimo programą bei tikslą, ir tapti Kūrėjo pagalbininku ją vykdant. Tokiu atveju jis vadinsis „žmogumi“.
Jei žmogus ima valdymą į savo rankas ir pats siekia prilygti Kūrėjui, tai pagreitina vystymąsi ir sumažina kančias. Bet jis stengiasi ne dėl savęs, o tik tam, kad palaikytų kūrimo programą ir parodytų visiems, kad Kūrėjas teisus, pateisina Jį visur.