Apie kokius gamtos dėsnius kalbama kabaloje?
Laikytis gamtos dėsnių – vadinasi – visų pirma ištirti: kas yra žmogus, kokia jo aplinka, kaip jie veikia vienas kitą.
Tai taip pat priklauso gamtos dėsniams, juk mes patys esame gamtos dalis. Visų pirma reikia ištirti žmogų. Kiekvienas turi būti psichologas – dėl savęs ir dėl žmonių visuomenės, kad žinotų, kaip sutarti su kitais, o ne tik pulti kažką, negalvojant apie pasekmes.
Iš pradžių reikia ištirti, kas toks yra žmogus, kodėl vystomės tokia forma ir ar turime galimybę priešintis tokiam kriziniam vystymuisi. Ar mums bus naudinga, jei sugebėsime ją sustabdyti? Juk tikriausiai gamta stumia mus į kažką naujo, geresnio? Mums reikia suprasti, koks jos tikslas ir eiti jo link.
Turime suprasti, kodėl mums dabar nematomas šis būsimas paveikslas. Juk mes visa laiką matėme perspektyvą ir vystėmės, siekdami atskleisti kažką naujo, pakilti aukščiau, o šiandien – priešingai, nusiviliame ir nykstame, nieko daugiau nenorime.
Tikriausiai ir ši forma tinkama ir pageidautina tolimesniam vystymuisi, kai reikia palikti savo esamą būseną ir pakilti į visiškai kitą. Turbūt todėl jaučiame tokį nusivylimą, nuovargį, bejėgiškumą, kad nenorėtume šiandieninės būsenos tęsti ir joje likti.
Greičiausiai kita būsena bus visiškai kitokia. Mes tarsi paliekame visą praeitį, panyrame į ritualinį apvalantį baseiną, nuplauname, apsivelkame viską nauja ir pereiname į naują pasaulį! Mes daugiau nenorime būti susiję su šiuo pasauliu, mes jau pakankamai jį užteršėme – suskaidėme, kūrėme blogį sau ir kitiems, artimiems ir tolimiems.
Kritiškai pažvelgus į šį pasaulį, išaiškėja, kad jame nėra nieko, ką galima būtų paimti su savimi į naują gerąjį pasaulį. Jei manęs laukia kažkoks nuostabus, idealus pasaulis, tai ką aš norėčiau paimti į ten su savimi iš šio gyvenimo? Turiu idealią šeimą? – Ne. Vaikų, draugų, darbą – ne, ne ir ne. Tačiau ką tada galiu paimti su savimi, jei pereinu prie idealaus gyvenimo?
Kritiškai peržiūrime visą savo gyvenimą ir nerandame jame nieko, išskyrus nusivylimą. Bet gal tai kažkoks perėjimas prie visiškai naujos būsenos? Gal todėl jos nematome, o kita vertus, nusiviliame ir nenorime to, ką turime dabar.
Mes nematome šios situacijos sprendimo. Tokia padėtis susiklostė visame pasaulyje, vis daugiau žmonių gyvena tik šia diena, net neplanuodami rytojaus, pagal principą: gyvename todėl, kad gyvename.
Tai ypatinga būsena, todėl mums iš mūsų mažo tyrimo reikia suprasti, kad greičiausiai mes paliekame visą ankstesnį gyvenimą ir pereiname į naują išmatavimą – į naują egzistavimo lygmenį. Peršokame į kitą pakopą – gimstame naujame pasaulyje.
Tai pasaulis, kur veikia kiti – integralūs dėsniai, kuriuos mums jau pradeda rodyti gamta: abipusė visų priklausomybė nuo visų, uždaras, apvalus pasaulis, lygybės, vienybės pasaulis, geros draugiškos šeimos egzistavimo dėsniai. Štai prie ko mes, matyt, dabar artėjame.
Mes dar tuo įsitikinsime: ar tai tik mūsų svajonės, ar tai iš tikrųjų laukia žmonijos, ir mes privalome prie to prieiti arba sąmoningai, arba verčiami mus valdančių jėgų.
Žinoma, bus naudinga ištyrinėti visus šiuos dėsnius, juk žinosime, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą pačiu palankiausiu būdu. Iki šiol vystėmės dėl to, kad gamta stūmė mus iš nugaros, pridėdama mums naujų troškimų.
Tačiau šiandien – ne. Šiandien priėjome aklavietę ir privalome patys ištirti, koks turi būti tolimesnis žingsnis – kokiu tikslu, kodėl, kaip jį atlikti. Kai atskleisime, pamatysime šį naują gyvenimą, mums taip pat teks ieškoti, kokiomis priemonėmis jį pasiekti.
Visose ankstesnėse kartose, pereidami iš vienos būsenos į kitą, nuo vienos visuomeninės formacijos į kitą, vystėmės instinktyviai, o šiandien priešingai – turime vystytis sąmoningai. Mūsų pareiga – suprasti gamtą ir jos dėsnius, ir kada vykdysime juos sąmoningai, turėdami pakankamai žinių apie save ir žmonių visuomenę, tai pereisime į naują būseną. Mes tarsi gimdome pačius save.
Šį kartą mums reikia būti aukštai, kad iš viršaus pažvelgtume į save ir savo būseną. Šito niekada nebuvo anksčiau. Mes visada tekėjome kartu su gyvenimo tėkme – tik pirmyn: dar viena revoliucija, dar viena nauja mašina, nauja galimybė. Bet šiandien mūsų sąmonė turi pakilti aukščiau mūsų gyvenimo, nužvelgti visą žemės rutulį ir žmonių visuomenę globaliu žvilgsniu iš aukščiau – ir tuomet vystytis toliau.
Pirmą kartą gamta reikalauja iš mūsų: iš visų kartu ir iš kiekvieno be išimties aiškiai suvokti: kas mes tokie, kokiame pasaulyje esame, į kokią būseną vystomės. Pirmą kartą iš manęs reikalaujama būti žmogumi – suprantančiu, žinančiu gyvenimo esmę.
Todėl mūsų kursas skirtas ne šiaip laikui užpildyti, o turi padėti mums visiškai pakeisti savo gyvenimą ir pakelti jį į naują lygį, siekti tobulybės.
Ką reiškia susiliejimas su Kūrėju?
Laitmanas: Susiliejimas – tai didelis ištaisymas, susijungimas savybių, „formos“ panašumo keliu. Pačios noro mėgautis medžiagos mums nereikia keisti. Bet ši medžiaga yra egoistinės formos (turi egoistinį ketinimą), kuri vadinasi „blogiu“, priešingu Kūrėjui. Pats noras mėgautis, kaip ir visa negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, nelaikomas blogu ir priešingu Kūrėjui. Kol žmogus dar nepajuto, kad yra priešingas Kūrėjui, taip pat nelaikoma, jog jame yra „blogio pradas“. Pirmiausia reikia atskleisti, kad tavo ketinimas, noro „forma“, atvirkščias Kūrėjui. Be šito žmoguje nėra blogio – jis tiesiog veikia pagal savo prigimtį. Blogiu kabaloje laikoma Kūrėjui, Gėriui, Šviesai priešinga savybė. Pajusti blogį galima tik tuo atveju, jeigu tau atsiskleidžia gėrio, ryšio, meilės savybė, – ir pamatai, kad esi priešingas jai. Tada tampi „žmogumi“, tegul kol kas ir blogu. Tai įvyksta tik studijuojant kabalą. O iki tol žmoguje – visuose pasaulio egoistuose – nėra ką taisyti. Tai ne ta forma, kuriai reikalingas ištaisymas. Ištaisyti reikia tik tarp manęs ir Kūrėjo esantį atotrūkį. Būtent šią Kūrėjui atvirkščią formą aš turiu paversti gera, panašia į Jį. Kai mes tapsime panašūs į Jį tarpusavio davimu, kaip pasakyta, tada pasieksime susijungimą, vadinamą „susiliejimu“ (dvekut). Šį vidinį darbą (blogio atskleidimas / sudužimas ir jo ištaisymas) atlieka tik grupiniuose kabalos užsiėmimuose pritraukiama Šviesa. Viename iš savo gyvenimo ciklų žmogus staiga pajaučia „dūrį į širdį“, „kibirkštį“, traukiančią į kažkokį naują, nematerialų gyvenimą. Jis nori pakilti aukščiau įprasto, žemiško gyvenimo ir ateina į grupę, mokytis, – ir bėgant laikui pajaučia, kaip toli jis yra nuo davimo savybės. Nuo šio momento jis supranta, kad jo prigimtis priešinga Kūrėjui. Tada ir galima sakyti, kad jame atsirado „savojo blogio suvokimas“. Žmonės paprastai mano, kad „blogis“ reiškia būti blogam visuomenėje, o ne priešintis susivienijimui tarp visų ir su Kūrėju. Žemiškojo blogio – nepervesti senutės per gatvę ar neduoti išmaldos – kabala netaiso, nes, jo iš viso negalima ištaisyti, jis tik augs, kol nepašalinsime dvasinio blogio.
www.laitman.lt
Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.
Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus. Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.
Jei žmogus tiesiog intuityviai siekia Kūrėjo ir jam atrodo, kad jis jaučia aukštesniąją jėgą, tai šitai kol kas tėra fantazijos ir saviapgaulė. To nepakanka norint gimti dvasiškai.
Norėdamas tapti dvasiniu embrionu, turiu nors kaip nors atsiskirti nuo savo egoizmo. O tai įmanoma tik jungiantis su draugais. Mano ryšio su draugais taške formuojasi ta vieta, kur anuliuojamas mano egoizmas ir kur paskui ims augti dvasinis embrionas.
Kalbama ne apie fantazijas, o apie realius gamtoje egzistuojančius norus, kuriuos mums reikia ištaisyti, kad paskui pajaustume juose aukštesniąją jėgą. Kitaip ta jėga mums neatsiskleis.
(Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu)
Klausimas: Daugybė įvairiausių tobulinimosi mokyklų siūlo tokias sąvokas kaip gyventi sąmoningai, gyventi šia akimirka. Jie žada, kad ši būsena leis mėgautis gyvenimu, geriau jį jausti, valdyti. Kaip gyventi čia ir dabar?
Laitmanas: Reikia pradėti siekti gyvenimo prasmės čia ir dabar. Nieko daugiau nereikia! Noriu suvokti savo egzistavimo tikslą, ryšį su aukštesniąja, mane valdančia jėga.
O mus valdo gamta, ji ir yra aukštesnioji jėga. Suvokime, ko ji nori iš mūsų kas akimirką, kaip galime palaikyti su ja abipusį ryšį ir taip komunikuoti, kad suprasčiau, kaip gamta veikia mane, ir kaip turiu tinkamai į ją reaguoti.
Tuomet mano gyvenimas bus kupimas prasmės. Gamta taps mano partneriu ir pajausiu savo sąveiką su supančiu pasauliu čia ir dabar.
Klausimas: Šis siekis tam tikru būdu niveliuoja mintis apie ateitį?
Laitmanas: Noriu, kad ta ateitis realizuotųsi dabar, vietoje, čia. Tai ir yra mano ateitis.
www.laitman.lt
Yra tokia dvasinio darbo taisyklė: „Daryk bet ką – tik nepabėk.“ Kad ir kaip blogai jaustumeis galvodamas apie Kūrėją, vis tik tai yra kur kas geriau nei atsitraukti nuo Jo. Nėra didesnio nusikaltimo ir bausmės žmogui nei bet kokio ryšio su Kūrėju nutraukimas, kad ir akimirkai, – nesvarbu, ar tas ryšys buvo malonus, ar nemalonus žmogaus egoizmui.
Gali būti bet kas, bet svarbiausia – nepamiršti Kūrėjo. Netgi jei visiškai nesutinki su Juo ir koneveiki visą šį darbą ir santykius – nesvarbu, tai irgi laikoma ryšiu su Juo, tik kol kas ne „veidas į veidą“ ir net ne „veidas į nugarą“, o tik „nugara į nugarą“. Būna ir tokių visiškos nesantaikos santykių. Vis dėlto bet koks ryšys vėliau nulems vystymąsi. Baisiausia – nutraukti ryšį.
Jeigu įsigilinsime į šią akimirką esantį ryšį, tai jame pasieksime susiliejimą, visišką kūrimo sumanymo realizavimą, galutinį ištaisymą (Gmar tikun). Kad tik pagautume siūlo galą, kokį nors pirmąjį kontaktą, o visa kita jau priklausys nuo mūsų – nuo to, kaip žiūrėsime į tą ryšį.
Be šito nieko daugiau nereikia. Kūrėjas visada laiko atvėręs tiesioginio kontakto galimybę. Jis atviras visiems – nusidėjėliams ir teisuoliams, nepriklausomai nuo to, kaip kiekvienas šį ryšį jaučia. Svarbiausia, kad žmogus pakeistų savo požiūrį į šį ryšį, ir tuomet jis galės praplėsti savo pojūčius, patirti įspūdį, išvystyti įvairias santykių, jausmų, išgyvenimų formas. Jo ryšys su Kūrėju prasiplės, taps turtingas, daugialypis.
Visa tai priklauso tik nuo žmogaus. Kūrėjas duoda jam pirmą kontakto tašką. O jeigu žmogus nereaguoja į šį kvietimą, Kūrėjas ima žaisti su šiuo tašku, savo prisilietimu ima žadinti jame jautrumą: prisiliečia arba ne. Ir tęsia tol, kol žmogus pabunda. Vis dėlto vėliau žmogus šį ryšį turi vystyti pats – lakstyti paskui Kūrėją.
Kūrėjas nekeičia savo santykio su žmogumi. Jis ir toliau nori visiško susiliejimo su juo. O tam, kad žmogus siektų šio susiliejimo, Jis pradeda sukti ratą aplink žmogų, imasi įvairių priemonių, kad paakintų jį ieškoti stipresnio ryšio. Tad reikia visada prisiminti, kad viskas, kas vyksta mumyse ir aplink mus, visi mūsų santykio su Kūrėju pasikeitimai duoti iš aukščiau vienu tikslu – padėti mums susilieti su Juo viename dideliame glėbyje.
Žmogus sukurtas nore gauti. Kaip šis noras performuojamas į gavimą dėl Kūrėjo, kad Jam prilygčiau?
Esmė ta, kad manyje formuojasi ypatingas priešiškumas paprastam noro naudojimui. Atmetu tą norą mėgautis, atstumiu jį nuo savęs, noriu apriboti. Tačiau apriboti taip, kad paskui galėčiau jį performuoti į norą gauti, net su ketinimu duoti Kūrėjui.
Po to, kai save apriboju, turiu pajausti Kūrėją, ir tiek, kiek jaučiu, kad pripildau Jį, tiek leidžiu sau mėgautis. Todėl Kūrėjas pajaučiamas mano malonume, kuris kilo iš Jo. Ir turime dvigubą dovaną nuo mylinčio manęs. Todėl sakoma, kad teisuoliai laimi dvigubai.
Ši dovana sukelia man ne dukart, o milijardus kartų didesnį malonumą, nes jaučiu jame mylimojo santykį. Tuo pat metu jaučiu, kad Jam irgi duodu, suteikiu malonumą, mėgaudamasis iš Jo.
Abipusė malonumo cirkuliacija atveda prie tokios vidinės integracijos, kuri vadinama susiliejimu. Tai ir yra pati aukščiau kūrinio būsena Kūrėjo atžvilgiu.
Kūrėjas slepiasi nuo mūsų, juk kitaip niekada neišeitume iš savo egoizmo ir vien egoistiškai didžiuotumės ryšiu su Juo.
Ir todėl vietoj savęs Jis mums davė visą šį pasaulį. Jis sako: „Išmok mylėti juos – ir tai reikš, kad myli Mane! Tada mes su tavimi susijungsime ir mums būs gera drauge!
Ir žinok, jog Aš duodu tau šį žaidimą, kad pamatytum, jog santykiuose su kitais žmonėmis slypi didžiulės priemonės tobulėjimui – šių priemonių su Manimi neturėtum!
Juk Aš amžinas ir tobulas – tu negali ateiti šiandien pas Mane vienos nuotaikos, o rytoj kitos.
Aš – absoliutaus davimo dėsnis ir šiandien tu jam neprilygsti. Todėl ir neturi galimybės priartėti prie Manęs, mes negalime būti kartu!
Tačiau kol kas žaisk su šiuo pasauliu. Aš sukūriau taip, kad tau atrodytų, neva žmonės keičiasi, neva keitiesi tu. Aš duodu tau draugus, kurie siekia to paties ir nori ateiti pas Mane.
Tai tik žaidimas, tačiau jie gali pažadinti tavyje troškimą ateiti pas Mane. Tu žaisi su jais, o jie su tavimi, ir jeigu organizuosi juos taip, kad jie ieškotų Manęs – tai reikš, jog tu pats kelyje pas Mane.
Pradėk taisyti ryšį su kitais ir siek meilės artimui – staiga atskleisi, kad tai tas pats, kas mylėti Kūrėją. Aš pats negaliu žaisti su tavimi, koks esi šiandien. Tačiau tavo lygyje Aš tau sukūriau visą pasaulį! Ir visa vien tik tam!”
Jeigu šitaip suvokiu pasaulį, tai jis visas man tampa priemone, su kuria pasieksiu Kūrėją! Priešingu atveju, kad ir kaip žiūrėčiau į šį pasaulį, jis man bus vis blogesnis. Jis vis tiek stengsis mane pažadinti, kad judėčiau Kūrėjo link.
Bet užuot buvęs mano draugu ir kartu su manimi ėjęs pas Kūrėją – jis veiks prieš mane. Juk jis privalės atskleisti man, kaip aš nesusijęs su Kūrėju ir nenoriu panaudoti šio pasaulio,kad suvokčiau Kūrėją.
Gyvenimas daužys mane, idant supurtytų ir pasakytų: „Ką gi tu darai?! Imk mane naudoti teisingai“!
Todėl matome, kad visos pastangos ištaisyti šį pasaulį materialiame lygmenyje daro jį tik dar blogesnį.
Klausimas: Daugelis kabalistinių šaltinių kalba apie davimą. Kaip galima kalbėti apie davimą, jei mes, kaip kūriniai, negalime duoti?
Laitmanas: Viskas labai paprasta. Privalai pakeisti požiūrį į žmones ir laikyti juos artimais, brangiais, reikalingais tau. Tada galėsi duoti jiems kaip savo vaikui.
Klausimas: Jeigu su vaiku taip elgiuosi natūraliai, tai šiuo atveju turiu pasistengti? Juk visiškai nenatūralu elgtis su nepažįstamu žmogumi taip, kaip su savo vaiku, ir gauti iš to malonumą.
Laitmanas: Taip. Bet tam turiu pamatyti bendrą pasaulėdaros vaizdą, pajausti, kaip visi esame susiję, kaip per savo draugus galiu pasiekti aukštesnę, dvasinę būseną. Tada einu pas juos ir vienijuosi. Jie tampa ma brangūs, nes staiga pastebiu, kad jie – mano sielos dalys. Tad ar aš jiems duodu? Iš tikrųjų jiems neduodu, bet investuoju į savo sielą. Tai ir yra meilė.
Klausimas: Vadinasi, tūkstančiuose kabalistinių šaltinių aprašyta meilė artimui, vienybė yra neįmanoma, kol žmogus neišvys, esąs bendros sistemos, sielos dalimi?
Laitmanas: Taip. Kitaip, tiesiog duoti – negaliu. Nekils ranka. Tai prieštarauja gamtos dėsniui.
Kad duotum, reikia matyti, kad kiekvienas iš mūsų yra didžiulės pasaulinės sistemos dalis, visi esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų taip, kad mane visą apibrėžia tie, kas už mano ribų. Ir jeigu rūpinsiuos jais, užsitikrinsiu savo ateitį. O jeigu pasieksiu būseną, kai galvoju tik apie juos, o ne apie save, užsitikrinsiu tobulą ateitį.
(Iš pokalbio su kabalistu dr. Michaeliu Laitmanu)