Archive for category: Savaitės temos

Kiekvienas iš mūsų jaučiasi ypatingas, išskirtinis, tarsi tik jis vienas egzistuotų pasaulyje ir visas pasaulis būtų skirtas jam. Vystantis kartoms kiekvienas vis labiau išsiskiria, egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus originalumo, reikalauja jaustis „pasaulio bamba“. Pavydas, aistra, garbė verčia mus savo akyse atrodyti aukščiau už kitus. Atsisakome šito tik iš nevilties arba tingumo – juk norint kažką pasiekti reikalinga nuolatinė kova. Tačiau pats noras, pats potraukis įsitvirtinti aukščiau visų kaip ir anksčiau dega žmoguje.

Matome, kad tik savo išskirtinumo suvokimas pažadina žmones „kabarotis vienas ant kito“, eiti per galvas, statant žmonių piramidę nuo valdovų viršuje iki pačių mažiausių apačioje.
Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pasižymi savo išskirtinumu, taip pat nuo sąlygų, nuo savybių, su kuriomis gimė, ir nuo savybių, kurias vystydamasis gavo iš aplinkos.
Vienaip ar kitaip, žmonės galiausiai kažko pasiekia visuomenėje tik pasitelkdami savo išskirtinumą. Ši savybė ateina iš Kūrėjo: Jis yra vienas ir todėl kiekvienas iš mūsų, atsiskyręs nuo bendrojo noro, kuris buvo sukurtas Kūrėjo, taip pat jaučiasi esąs vienintelis. Mes panašūs į holografinį paveikslą, kurio kiekviena dalis apima visumą. Anksčiau buvome viena siela, panaši į Kūrėją, bet paskui ji sudužo į dalis ir dabar kiekvienoje jos dalyje slypi viena bendros sielos forma, tik priešingame pavidalu − taip yra dėl sudužimo.

Manyje slypi vientisa visos pirminės sielos forma, ir todėl spaudžiant sudužimo jėgai jaučiuosi vientisas ir reikalauju sau viso pasaulio, o be to dar ir Kūrėjo. Kas be manęs gali turėti reikšmę?
Todėl mūsų saviraiška šiame pasaulyje grindžiama tik kiekvieno turima išskirtinumo savybe. Įprastas dalykas: kur nukreipiu visus savo norus, mintis ir gabumus? Nukreipiu ten, kur tapčiau dar unikalesnis ir ypatingesnis.

Kiekvienas juda šia linkme pagal savo jėgas, savybes, atsižvelgdamas į savo tingumą ir tai, kaip jį stiprina aplinka. Svarbiausia čia – kieno labui naudoju savąjį „Aš“, visas savo savybes, o apskritai – savo išskirtinumą? Jeigu aš – pasaulio unikumas, tai dėl ko veikiu? Galiausiai žmogui ateina sprendimas, kad teisingai naudoti save – reiškia tarnauti pasauliui, kaip Kūrėjas. Tuomet jis tampa panašiu į Kūrėją Žmogumi, o pasaulis virsta Kūrėjo ir kūrinio susitikimo vieta. Čia jie susijungia, susilieja vienas su kitu tarnaudami visoms sieloms.

Iš čia matome, kad išskirtinumo savybė gali suvaidinti dvejopą vaidmenį: iš pradžių žmogus it Napoleonas siekia užkariauti visą pasaulį ir išnaudoti jį savo nuožiūra, priešingai Kūrėjui – ir galiausiai atskleidžia būtinybę pakeisti save ir įgyti panašumą su Kūrėju. Išskirtinumas naudojamas arba dėl savęs, arba dėl artimo – tai ir surikiuoja žmones į vietas dvasinėje skalėje.

(Iš poklabio su M. Laitmanu)

Klausimas. Klausiu apie „gyvūną“ ir „žmogų“: dažnai kartojate, kad jei neužduodi sau klausimo „Kas aš ir dėl ko aš gyvenu?“, vadinasi, esi gyvūnas, o jei toks klausimas iškyla mintyse – vadinasi, tu vystaisi ir esi žmogus. Ir dar, kad mes visi esame gyvūninio pasaulio lygmenyje. Sakykite, jei Kūrėjas tobulas ir žemėje taip pat sukūrė tobulumą, kitaip tariant, ir gyvūniją (dėl žmogaus), ir tobulą žmogų (sau), tai kodėl mes esame gyvūnai? Mokydamiesi kabalos, manau, mes visi jau seniai esame žmogaus lygmenyje, tik pats žmogaus vystymasis vyksta skirtingai, ir taip turi būti, juk nėra nieko, išskyrus Jį, Kūrėją?

Laitmanas. Mes esame gyvūninėje vystymosi stadijoje, kuri valdoma malonumais ir kančiomis. Kai kurios asmenybės gauna didesnį norą – jis pasireiškia siekiu pažinti gyvenimo prasmę. Šis noras – egoistinis, aukščiau gyvūninio, instinktyvaus, kai žmogus trokšta tik kuo patogiau įsitaisyti šiame pasaulyje. Turėdamas norą suvokti gyvenimo prasmę, žmogus ateina studijuoti kabalos. Ir ima save vystyti, kad taptų panašus į Kūrėją – pagal šį panašumą jis ir vadinamas žmogumi – Adomu, nuo žodžio „adame“ („panašus“ hebrajiškai). O savo gyvūniniais norais lieka gyvūnu, kol visus juos ištaisys iki panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, iki davimo ir meilės visiems savybės!

www.laitman.lt

Kaip turiu elgtis su žmona, kad tarp mūsų pajaustume Kūrėją?
Laitmanas. Stenkitės, kad visi jūsų tarpusavio santykiai būtų tik tam, kad atskleistumėte Kūrėją tarp jūsų. Tai garantuoja visišką santaiką namuose ir yra naudinga abiems netgi tik iš egoistinių paskatų. Tai labai veiksminga priemonė. Ji teisingai orientuoja žmogų viso jo gyvenimo metu. Juk grupė ir draugai kol kas žmogui yra dirbtinis darinys, visą žmoniją jis jaučia dar toliau, o visi pasauliai – apskritai toli. Žmona pati artimiausia, juk pasakyta: „Žmona žmogui – kaip jo kūnas“. Kita vertus, tu staiga atskleidi, kad turi partnerį visur kur! Kūrėjo padedamas imi jausti, kad kiekvienam tavo judesiui yra jos judesys.

Nesvarbu, koks judesys: proto, širdies ar fizinis, visur kur vyksta sinchroninis judesys tarsi Kūrėjas atsiskleisdamas suklijuotų visas dviejų atskirų puselių detales ir formas.
Mums tik reikia stengtis tarp savęs atskleisti Kūrėją – mus jungiančią jėgą, kurią norime pasiekti kaip savo bendro gyvenimo pasekmę. Kitaip visas šis gyvenimas tebus gyvūninis egzistavimas.
Mes dviese norime atskleisti tarp mūsų esančią vienijančią jėgą – trečią komponentą, papildantį mus taip, kad tampame it vienas!

Kada Jis mus sujungs į vieną, mes įjungsime Jį savyje ir tapsime viena visuma būtent todėl, kad Jis yra mūsų viduje ir mus užpildo. Tai vadinama: „Vyras, žmona ir Kūrėjas tarp jų“. Jis dalyvauja visur, kas tarp jų egzistuoja. O daugiau nieko ir nėra, juk kiekvieno noras nukreiptas į kitą. Tai visai kaip Zeir Anpin ir Malchut santykiai: jis visas nukreiptas į ją, o ji – į jį.

Kūrėjas atskyrė visas pavienes Malchut sfiras ir iš jų padarė Ievą (Chavą), todėl per visą dvasinio parcufo aukštį egzistuoja tikslus Zeir Anpin ir Malchut atitikimas – jie viename lygmenyje vienas prieš kitą amžinai ir beperstojo susilieję. Viename nėra tokių savybių, kurių nebūtų kitame. Tačiau sulipdyti juos vieną su kitu įmanoma tik veikiant Šviesai AB SAG, kuri ateina ir juos sujungia, vieną ištaisydama didesniam davimui, o kitą – didesniam gavimui.

Ir kad susijungtų, jie abu pakyla į Biną, kuri vadinasi Elokim, Kūrėju, ir Jis suteikia jiems jėgą susijungti ir po to juos pripildo. Ir jie pripildo ne vienas kitą, bet savo bendrus norus. Iš to ir gimsta „kūdikis“, susijungimo rezultatas, kitas dvasinis parcufas, nauja būsena. Apie tai pasakyta: „Tėvas (Aba) duoda baltą, motina (Ima) – raudoną, o Kūrėjas duoda sielą“. Jis yra tarp jų, o juos pripildydamas duoda sielą naujai pakopai.

(Iš pokalbio su dr. Michaeliu Laitmanu)

Sveikata – fiziologinė, moralinė, dorovinė ar psichologinė – tai sistemos, vadinamos „Žmogus“, pusiausvyra. Visa tai – susiję.
Gyvenimiška patirtis rodo, kaip stipriai psichologija veikia fiziologiją, fiziologija psichologiją ir t. t. Jeigu rūpinsimės mūsų „aš“, t. y. mūsų aukštesniuoju lygmeniu – Žmogumi manyje – kartu veikiame ir visą apatinę sistemą.
Todėl kabalos mokslas sako, kad pirmiausia reikia pasiekti savojo „aš“ pusiausvyrą ir ištaisyti sielą, būti harmonijoje ir homeostazėje su visu pasauliu. Tada apatinės fiziologinės sistemos, veikiamos aukštesniųjų, palaipsniui susitvarkys ir pasieks pusiausvyrą.
Pasak kabalos mokslo, tai ir yra gydymas. Tokia pat nuomonė dominuoja ir rytų gydymo praktikose, kurios tvirtina, kad žmogus yra mikropasaulis, kuris turi būti tiek  vidinėje pusiausvyroje visuose lygmenyse, tiek išorinėje – viso pasaulio atžvilgiu.
Norint pasiekti pusiausvyrą, mums reikalingas tinkamas auklėjimas ir sociumas – tai aplinka, kurioje egzistuojame ir integraliai bendradarbiaujame. Taip natūraliu būdu pasieksime pusiausvyrą.
Todėl žmogaus gydymas turi prasidėti ne nuo įvairių ligų simptomų panaikinimo, o nuo aukštesniojo lygmens, kuris pagal hierarchiją iš viršaus į apačią nulems sistemos pusiausvyrą. Mums nereikia gilintis į fiziologines kūno savybes, reikia pasiekti sielos pusiausvyrą, tada kūnas paklus jai ir išgis pats.
Atskirų kūno organų gydymas nieko neduoda. Juk mes net nežinome, kaip jie tarpusavyje susiję, todėl vieną gydome, kitą luošiname. Kiekvienas vaistas yra nuodas. Ne veltui medicinos simbolis – nuodingoji gyvatė.
Matome, kad vaistų vartojimas negali žmogaus visiškai išgydyti, jis vis tiek serga. Kad taptų sveikas, reikia subalansuoti jo sielą. Kaip sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela.“