Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Klausimas: Man neaišku, kaip galiu susijungti su kitais, jeigu nesuprantu, kas tai yra? Nerandu savyje tam jokių priemonių.
Atsakymas: Tu ir neturi jokių priemonių, bet turi mokytoją, kuris pataria, į ką atkreipti dėmesį. O tau reikia tai įvykdyti, nes mokytojas žino, kad dabar atėjo tam laikas.
Jeigu ne mokytojas, tu niekada to nežinotum. Todėl ir yra dvi pakopos, ir visada turi būti aukštesnioji pakopa, kuri tave kreipia aukštyn. Būdamas tik savo pakopoje tu nesužinosi, kurioje pusėje „šiaurė“.
Atėjo laikas, kai pradėjome vis daugiau kalbėti apie susijungimą, kiekvieną dieną vis konkrečiau tai atskleisdami. Negali būti, kad tavo galvoje savaime kiltų mintis apie išsitaisymą. Tai galėjo nutikti tik tokioms ypatingoms sieloms kaip Ari, Mozė, turinčioms specialią paskirtį.
Klausimas: Kas gi priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Nuo tavęs priklauso tavo pastangos jungtis. Tu to nesupranti, bet tau ir nereikia suprasti – reikia vykdyti, o veiksmai patrauks paskui ir širdį.
Klausimas: Bet aš ir prieš tai atlikinėjau įvairiausius veiksmus manydamas, kad jie skirti susijungimui?
Atsakymas: Tu negalvojai, kad juos atlieki tam, kad susijungtum su grupe, kad šiame susijungime atskleistum Kūrėją ir tuo suteiktum Jam džiaugsmą. Dabar tau teks vis daugiau apie tai galvoti.
Mes privalome suprasti, kad dvasinis pasaulis atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, kuris vadinamas laidavimu. Ir šis ryšys turi pereiti visus etapus: davimo dėl davimo – kad bent jau nedarytum draugui to, ko nekenti pats, o po to – gavimo dėl davimo, t. y. meilės artimui kaip sau pačiam, ir taip iki pat galutinio ištaisymo.
Visi priesakai – tai tik mūsų ryšio stiprinimas. O Tora –  grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri ateina atsakydama į mūsų pastangas ir realizuoja šį ryšį. Mums tereikia paprašyti, kad supanti šviesa mus paveiktų ir ištaisytų.
Bet prieš tai turime įdėti bendras pastangas, kad pajaustume, ko prašyti, kad atskleistume trūkumą, prašymą šviesos ištaisyti tas savybes, kurios mums trukdo susijungti su kitais. Tiek, kiek mes sieksime susijungti, vaidinti prieš visus ir kalbėti apie tai, kiek dėsime pastangų, tiek supanti šviesa mus ims veikti.
Tai nepriklauso nuo mūsų ketinimo švarumo. Net jeigu ketinimai patys egoistiškiausi, kaip Faraono, šviesa švies mums iš toli. Bet pagal šviesos prigimtį, ji šviečia per grupės centrą. Jeigu nesistengi susijungti su kitais, tai supančioji šviesa tavęs nepasieks.
Juk supančioji šviesa – tai vidinė šviesa, kuri turi atsiskleisti, Kūrėjas. Skirtumas tarp jų – tik atskleidimo stiprumas. Begalinė šviesa slepiasi sulig kiekviena pakopa, kol visiškai neišnyksta. Mes esame tokios būsenos, kai ji visiškai nuo mūsų pasislėpusi, bet iš tiesų egzistuojame Begalybės pasaulyje, tik tai paslėpta nuo mūsų pojūčių.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kas yra mirtis kabalos požiūriu? Ar tai gyvenimo pabaiga, ar kažko naujo pradžia?
Atsakymas. Gyvūninio kūno mirtis neturi nieko bendra su jūsų tikruoju gyvenimu, kuris, be abejo, neprasideda ir nesibaigia juo. Jūs tiesiog pradedate jausti kitą būseną.
Todėl apie mirtį ir nerimą nėra ko galvoti. Geriau pagalvokime, kaip tęsti savo egzistavimą.
Klausimas. Bet pats noras kažkaip susijęs su mirties baime?
Atsakymas. Ne. Tiesą sakant, noras gyventi yra amžinas, tobulas noras. Tai noras susivienyti su gyvybės šaltiniu, su Kūrėju ir egzistuoti kartu su Juo.
O mūsų gyvūninė būsena, kurią mes vadiname „gyvenimu“, yra tik maža mūsų egzistavimo sąlyga, kad galėtume jausti kažką aukštesnio, kitą lygmenį.
Klausimas. Taigi, žmoguje yra amžinybės įrašas?
Atsakymas. Natūralu, kad mumyse yra amžinosios būsenos įrašas, be jo mes to nesiektume.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Avo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kas pagal kabalą atsiskleidžia suvokimo procese pradžioje ir kas – pabaigoje?
Atsakymas. Iš pradžių atsiskleidžia, kad viskas pasaulyje sukurta žmogui, kad jis suvoktų Kūrėjo savybę. Todėl egzistavimo tikslas – atskleisti savyje Kūrėjo veiksmus.
O pabaigoje, kai pasieksi visišką išsitaisymą, atskleisi, kad visi Kūrėjo veiksmai vyksta unisonu su Juo, absoliučiai harmoningai.
Klausimas. Manoma, kad pradžioje suvokiama „Nieko nėra išskyrus Jį“, o paskui, kad Jis – „Geras, kuriantis gėrį“. Ar galima skirstyti į tokias stadijas?
Atsakymas. Galima ir taip pasakyti. Bet kiekvienoje pakopoje visa tai yra persipynę.
Klausimas. Knygoje „Šamati“ yra pasakyta: „Kūrėjas – mano šešėlis“. Kaip judėti Kūrėjo suvokimo pakopomis, suvokiant, kad tai – mano šešėlis? Manyje kažkas trukdo tai pamatyti?
Atsakymas. „Kūrėjas – mano šešėlis“ reiškia, kad viskas yra Kūrėjo atspindys, ir žmogus taip pat. Kaip juda Kūrėjas žmogaus atžvilgiu, taip žmogus atlieka šiuos judesius.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

 

Klausimas: Vokiečių filosofas Hėgelis sakė: „Nerizikavęs gyvenimu individas, žinoma, gali būti laikomas asmenybe, bet šio pripažinimo tiesos kaip tam tikro savarankiško savęs pažinimo, jis nepasiekė“.
Kitaip sakant, jis mano, kad jeigu žmogus nerizikavo gyvybe kare, jis nėra normaliai savęs pažinęs, evoliuciniu požiūriu jis nepasistūmėjęs. Ar reikia jausti pavojų netekti gyvenimo, kad pažintum save?
Atsakymas: Reikia jausti pavojų, kad gali netekti gyvenimo. Bet dėl ko? Ką reiškia gyvenimas, ką reiškia jo netekti. Visa tai būtina gerai išsiaiškinti. Kitaip, tai tėra gražūs, tušti žodžiai.
Gyvūninė baimė netekti gyvybės iš principo nieko neduoda. Visi gyvūnai tai jaučia. O čia omenyje turima kažkas, kas pakelia mus aukščiau.
Klausimas: O ką kabalistui reiškia „netekti gyvenimo“?
Atsakymas: Netekti gyvenimo – reiškia netekti ryšio su davimo ir meilės savybe, su Kūrėju.

Iš pokalbio su M. Laitmanu