Klausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Ko būtent mokomasi kabalos pamokose, kad būtų galima atskleisti aukštesnįjį pasaulį – mus veikiančių jėgų tinklą?
Atsakymas. Iš esmės tai viena jėga, išsiskaidanti į daugybę priešingų viena kitai jėgų. Mums reikia ją atskleisti, mokantis dešimties žmonių grupėje, kur kuriami vis draugiškesni tarpusavio santykiai. Tam skirtas pasiruošimas pamokai.
Susivieniję, gilindamiesi į mokymo medžiagą, ketiname ne šiaip išstudijuoti, kas parašyta knygoje, bet gauti ypatingą įkvėpimą, ypatingą jėgą, galinčią mus sujungti vis stipriau. Galiausiai pradedame atskleisti mus veikiančių jėgų tinklą ir suprantame, kad jis yra ne kažkur išorėje, o tarp mūsų.
Bendra vienybės jėga, vadinama „Kūrėju“, atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, apie ką pasakyta: „Savo pasaulį išvysi šiame gyvenime“. Todėl kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimo metodika šio pasaulio kūriniams.
Viso to pasiekiame vienydamiesi dešimtuke, kuris yra priemonė kūrimo tikslui pasiekti. Pirmasis etapas – pamilti kūrinius, kas ir įgyvendinama dešimtuke. Vėliau nuo meilės kūriniams pereiname prie meilės Kūrėjui, bendrai gamtos sistemos valdymo jėgai.
Klausimas. Koks pagrindinis studijų objektas?
Atsakymas. Pamokose studijuojame tą tinklą, kuris mus sieja tarpusavyje ir vadinasi aukštesniųjų pasaulių sistema. „Pasaulis“ (olam) kilęs iš žodžio „paslėptis“ (alama), t. y. paslėpta sistema.
Pamažu pradedame ją atskleisti. Šių pasaulių viduje, jėgų tinkle, atskleidžiame dešimtuke tarp mūsų egzistuojantį ryšį. Šis ryšys ir yra mūsų siela arba „Šchina“, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, „Šochen“.
Klausimas. Kabalos studijavimo tikslas – atskleisti paslėptą realybę ar ją suprasti?
Atsakymas. Mokymosi tikslas – pajausti aukštesniąją tikrovę. Vėliau, jau pajautus, remiantis potyriais reikia ją suprasti.
Klausimas. Ką būtent norime pajausti?
Atsakymas. Norime pajausti ypatingą tarpusavio ryšį, kuris nuolat kokybiškai auga, kol pasiekia meilės pakopą. Šiame ryšyje imame atskleisti ypatingą joje veikiančią jėgą, vadinamą „Kūrėju“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Būtent mūsų ketinimai iš tikrųjų vadovauja pasauliui ir jį apibrėžia. Bet tų ketinimų patys neįsisąmoniname. Ketinimai – tai mano mintys, ką norėčiau matyti: kokį pasaulį, save jame bei kitus ir taip toliau. Jei nūnai ketinimai virstų tikrove – pasaulio nebeliktų.
Klausimas: Kitaip tariant, dabar mūsų ketinimai naikina?
Atsakymas: Absoliučiai! Naikina kitus, visus ir viską.
Klausimas: Todėl ir nepasireiškia?
Atsakymas: Taip. Mums neduoda jėgos kaip tik todėl, kad neimtume naikinti.
Klausimas: O kokią akimirką mums bus suteikta jėga? Ir ką tuomet išvysime?
Atsakymas: Kai atsiras teisingų ketinimų, atitinkančių gamtos sumanymą, tuomet (tiek, kiek juos atitiksime) gausime jėgų jiems įgyvendinti.
Teisingi ketinimai – suartėti, vienytis, susijungti, suvokti aukštesnįjį gamtos lygmenį, atskleisti abipusį tarpusavio ryšį ir meilę.
Klausimas: Ką pamatytume, jei atsiskleistų šis ketinimas?
Atsakymas: Kad nuo pat pradžių esame vieningoje sistemoje ir visi mūsų bandymai egzistuoti lig šiol veda tik į priešingą pusę – sunaikinti ją.
Klausimas: Ir ką daryti, kad atsiskleistų šie ketinimai?
Atsakymas: Visomis jėgomis mėginti prasiveržti pro egoizmo sieną, kuri nesuteikia galimybės nei įsisąmoninti, nei atlikti kokį nors veiksmą, nei kaip nors susijungti, nei prašyti. Svarbiausia – prašyti.
Klausimas: Kada prašyti?
Atsakymas: Kai matysi, kad labai nori, bet negali.
Klausimas: O kas trukdo Kūrėjui tiesiog duoti mums? Kodėl Jam reikia mūsų darbo?
Atsakymas: Jei nenori, kaip tau duoti? Tai prievarta. Dvasiniame pasaulyje to nėra.
Klausimas: Kitaip tariant, Jis turi atvesti iki būsenos, kad prašytume: „Duok galimybę išsiveržti iš savo egoizmo“?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Jis turi parodyti, kad mūsų egoizmas – naikinantis, žudantis?
Atsakymas: Bet jeigu Jis parodys, tiesiog negalėsime egzistuoti. Reikia patiems to siekti ir priklausomai nuo savo siekio, įsisąmoninsime, kad esame priešingos būsenos bei imsime prašyti.
Klausimas: Kitaip tariant, mūsų užduotis – siekti ryšio, vienybės, gerų minčių? Ir tada pamatysime, kad negalime to atlikti ir prašysime: „Suteik mums tokią galimybę“. Štai toks planas?
Atsakymas: Taip.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Žmogus sutiks suartėti su kitais tik matydamas kokios nors naudos sau. Žinoma, geriau, kad tai būtų dvasinė nauda: aukštesniosios jėgos, kito egzistavimo lygmens atskleidimas. Niekas kitas negalės jo įtikinti?
Atsakymas: Gali padėti visuomenė, teisingai nukreipdama į tikslą.
Klausimas: Gal pakanka pasakyti, kad gerai gyvensi ir verta pabandyti?
Atsakymas: Niekas tuo nepatikės. Žmogus tai turi jausti atitinkamoje visuomenėje. Tik taip galės įsitvirtinti ryšio ir brolybės santykiuose su kitais, iki meilės. Tada iš tikrųjų pajaus naują egzistavimo lygmenį.
Klausimas: Įdomu, kad žmogus pasirengęs netgi mirti dėl ateities gyvenimo. O kodėl nėra pasiruošęs vienytis su kitais dėl ateities gyvenimo?
Atsakymas: Todėl, kad netiki, nejaučia, jog tai įmanoma. Niekas nesiūlo susimąstyti, kad gamta mums tai paruošė.
Komentaras: Bet šiandien visi – nuo politikų iki filosofų – kalba apie susivienijimą, abipusį laidavimą.
Atsakymas: Tiesiog kalba, bet niekas netikrina.
Komentaras: Įdomiausia, kad niekas neįrodė, jog egzistuoja Dievas ir patenkame į rojų, o žmonės vis tiek tuo tiki.
Atsakymas: Tai jų reikalas, ką tikėti. Beprasmiška įrodinėti, juk visi remiasi savo egoistine prigimtimi. Atitinkamai pagal tai žmogus kuria savo pasaulį, išgyvena įvairias problemas. Ir atsiranda kabalos mokslas, kuris sako: „Problema išsprendžiama pakylant aukščiau to pasaulio, kurį sukūrei.“
Komentaras: Bet žmonės netiki.
Atsakymas: Nereikia nieko tikėti! Pabandyk ir įsitikink! Tik taip šitai veikia.
Bandydami kartu su grupės draugais imate matyti, kad tai veikia, kaip tik taip galėsite apskritai egzistuoti gamtoje, iš pradžių mažoje, o paskui vis didesnėje aplinkoje. Darote įtaką vieni kitiems, atliekate veiksmus, kurie pritraukia Šviesą. Ji jus keičia ir tampate kitokiais.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kodėl studijuojant kabalą didelė reikšmė skiriama pamokoms?
Atsakymas. Kabaloje mokymasis skirtas ne žinioms gauti, kaip priimta daugelyje kitų mokslų ir specialybių. Kabalos požiūris į mokymąsi visiškai kitoks: tikslas ne studijuoti medžiagą, o keisti žmogaus prigimtį.
Svarbiausia – atvesti žmogų prie tokių pokyčių, kurie leis jam atskleisti aukščiausią jėgą ir pamatyti dvasinį pasaulį. Tinkamai mokydamasis kabalistinėje grupėje, žmogus dar šiame gyvenime atskleis jėgą, kuri pakels jį į naują sąmonės, suvokimo, atskleidimo pakopą, esančią aukščiau šio pasaulio.
Todėl kabaloje į mokymąsi nežiūrima akademiškai, kai tiesiog mokomasi tekstų. Net jei norėtume juos tiesiog išmokti teoriškai, vis tiek negalėtume to padaryti. Juk kabalistiniai tekstai aprašo reiškinius ir veiksmus, esančius visai kitoje pakopoje, kurios paprastas žmogus negali pasiekti. Tai mums kažkas neaiškaus, nesuprantamo, neatskleisto, nematyto šiame pasaulyje.
Kalbama apie mūsų valdymo sistemą, dvasinių jėgų tinklą, kitaip tariant, apie dvi priešingas mus veikiančias jėgas: gavimą ir davimą. Ir mes turime išstudijuoti, kaip šis tinklas dirba, kaip mus veikia ir kaip turėtume reaguoti į šį poveikį.
Jei būdami šio pasaulio būsenos dedame pastangas, kad ypatingai reaguotume į šį poveikį, tai aukščiausia sistema ima mus palaipsniui keisti ir įpareigoja tapti panašiais į ją.
Tai ir yra pageidaujamas mokymosi rezultatas. Studijavimas išplečia mūsų sąmonę tiek, kad matome ne tik materialų pasaulį, bet ir visą tikrovę, pasaulį, žmones – viską veikiančių jėgų tinklą. Pradedame atskirti šias jėgas, jas pateisinti, susisiekti su jomis. Galime jas veikti ir taip keisti savo likimą.
Galų gale išsitaisome taip, kad atskleidžiame visą pasaulėdarą, visą jėgų tinklą, vadinamą aukštesniąja pakopa, būsimu, paslėptu pasauliu arba Kūrėju. Tai laukiami kabalos studijavimo rezultatai, kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysi gyvendamas“.
Visas paslėptas mus valdančių jėgų tinklas vadinamas „Kūrėju“. Todėl pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimo metodika šio pasaulio žmogui. Kol žmogus dar gyvena šiame pasaulyje, savo biologiniame kūne, jis privalo visiškai atskleisti aukščiausią jėgą, aukščiausią valdymo sistemą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas. Kaip logiškai paaiškinti žmonėms, kad vienijimasis – vienintelis visų problemų sprendimo būdas?
Atsakymas. Juk akivaizdu, kad žmonių vienijimasis suteikia jiems galių: tuo remiasi armija, partija, bet kokia sąjunga. Net keletas žmonių, susijungusių tarpusavyje, jau įgyja jėgos, ypač šiais laikais.
Net vergovės laikais buvo baiminamasi vergų vienijimosi. Bet kuri valstybė bijo sąjungų atsiradimo. Susivienijus daugiau nei šimtui žmonių, prasideda tikrinimai: kas ten vyksta, ką jie daro, kokie jų planai. To reikalauja visuomenės saugumas.
O mes, jei vienijamės teisingai, pradedame jausti, kad tarp mūsų yra kažkoks jėgos, proto, naujo pojūčio šaltinis. Turime pasistengti pajusti tai patys, nors kol kas to nebranginame. Jei negaunu iš grupės centro sužadinimo, pakilios nuotaikos, šilumos, meilės, sustiprėjusių jausmų ir proto, – vadinasi, aš su ja nesusijungęs.
Panašiai, kaip turiu poreikį reguliariai pavalgyti, turėčiau trokšti įgauti jėgų iš grupės. Man nebūtina ateiti fiziškai, tačiau turiu jausti grupės centrą, iš kurio trokštu pasipildyti.
Jei kol kas nematote ir nejaučiate to, ką teikia susivienijimas, tai ženklas, kad reikia padirbėti. Net didžiausiam kabalistui neįmanoma pakilti virš savojo ego, atsiskyrus nuo kitų. Jis turi būti susijęs bent su keliais tokio paties ar aukštesnio lygio mokiniais, kad susijungęs su jais patirtų aukštesnės pakopos pojūčius ir protą.
Taip jis kaskart tobulės. Kitaip neturės gyvybinės jėgos. Jis sustings vietoje, tarsi negyvas, juk gyvenimas turi nuolat atsinaujinti.
Taigi padedami kitiems žmonėms susivienyti turime išmokyti juos atskleisti gyvojo vandens šaltinį, kad galėtų atsigerti iš jo – iš savo vienybės centro. Taip jie gaus gyvybinės dvasios ir pajus, kad šito jiems trūksta, tarsi mažam vaikui, kuriam staiga kyla poreikis nubėgti ir prisiglausti prie mamos, o po to vėl bėgti savais keliais. Taip turime parodyti žmonėms gyvybės šaltinį.
Turite pajusti, kad susijungdami seminarų ir kitų renginių metu, patiriate vidinius išgyvenimus: naują, stipresnį džiaugsmo pojūtį ir aštresnį protą, galite naujai tyrinėti dabartinę savo būseną ir kitą, kuri staiga atsiskleidžia.
Jeigu vienijantis su draugais toks ypatingas pojūtis nekyla, vadinasi, kol kas iš viso nepasiekėte to. Turime patirti šį pojūtį patys ir išmokyti kitus. Šis ypatingas pojūtis – džiaugsmo, gyvybės, gyvybinės jėgos šaltinis, o mums jis yra dar ir analizės šaltinis, nes vien jausmų neužtenka, mes norime išsiaiškinti šias būsenas ir sukelti jas sąmoningai, patys „žadindami aušrą“.
Tad šis šaltinis, kurį atskleidžiame grupėje, yra jėgos, padedančios dvasiškai tobulėti, šaltinis. O kitiems žmonėms tai – saugumo, malonių pojūčių, teisingesnio požiūrio į šeiminius santykius, vaikų auklėjimą ir t. t., kitaip tariant, jų gyvenimo šaltinis.
Tai labai svarbus momentas. Turiu surasti tokį jėgos, gyvybės, proto, energijos šaltinį, nuo kurio staiga praregėčiau, paaiškėtų kelias ir stabilizuotųsi mano būsena, galėčiau judėti tam tikra kryptimi, atsirastų jėgų, pastovumo. Visa tai turiu gauti iš grupės centro.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsodparcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

Iš Pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Kai plėšrūnų, tarkime vilkų, egoizmas pradeda dominuoti, kiškių miške sumažėja, o tada patys vilkai stimpa iš bado, bet gamta vėl visa tai kompensuoja, subalansuoja. Ar galima sakyti, kad žmonių visuomenėje taip pat galima nustatyti pusiausvyrą tarp altruizmo ir egoizmo, gaunant ir duodant, pavyzdžiui, pasitelkus koronavirusą?
Atsakymas: Žmonijoje procesai vyksta daug sudėtingiau nei gyvūnų pasaulyje, nes yra daug daugiau pusiausvyros veiksnių, o mes to nematome.
Mes turime laisvos valios galimybę – ne taip, kaip gyvūnai. Galime pasakyti, kad jie yra vienoje sistemoje, todėl daro abipusę įtaką ir subalansuoja vienas kitą. Jiems yra bendra taisyklė, bendra formulė.
Bet taip nėra žmonėms. Žmonės negali tokiu būdu susibalansuoti, nes egoizmo savybė yra gauti, praturtėti kito sąskaita, valdyti kitą, pavydėti kitam. Štai ko gyvūnai neturi. Žmoguje vyrauja egoizmas, kuris ir veda jį į visišką sunaikinimą.
Klausimas: Bet mes vis dėlto esame gamtos dalis?
Atsakymas: Taip, mes esame jos dalis ir turime kuo greičiau ją papildyti, teisingai įsilieti į integralų visos gamtos paveikslą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Besivienijančios grupės tikslas
Klausimas: Komanda – tai visuomenės nariai kurią vienija vienas tikslas, tos pačios užduotys.
Žmonės buria sporto komandas, kad laimėtų varžybas; verslo komandas, kad uždirbtų pinigų; dvasines komandas, kad stiprintų tikėjimą. Komandų, kurios dirba, kad susivienytų, tikslas ir priemonės sutampa. Kaip taip gali būti?
Atsakymas: Jei kursime komandą, kurios tikslas – susivienyti, kyla klausimas: vienybė yra tikslas ar tik priemonė šiam tikslui pasiekti?
Akivaizdu, kad vienijimasis pats savaime nėra tikslas. Kuriant komandas visada sprendžiama kokia nors užduotis, kuriai būtina vienybė. Todėl mūsų atveju irgi būtina nustatyti tą tikslą.
Norime vienybės, kad joje pajaustume kitą žmonijos egzistavimo lygmenį. Žmonės pajaus, kad vienybėje slypi ypatingas panašumo į integralią gamtą principas.
Jei žmonės susivienys, sieks vieno tikslo, bus dėl to pasirengę aukoti asmeninius egoistinius tikslus, tai tokiu atveju pakils aukščiau savęs, virš savo egoizmo ir ims jausti kitą gamtos lygmenį – integralų, globalų, vieningą.
Iš esmės tai ir yra mūsų vystymosi prasmė, grupės kūrimo prasmė. Ši grupė tirs galimybes, kaip vienytis, kaip pasiekti būseną, kurioje visi visuomenės nariai jausis it viena bendra visuma.
Klausimas: Ar galime sakyti, kad tikslas yra geras, darnus gyvenimas šeimoje, visuomenėje? Juk žmogui sunku suprasti, koks tas naujas lygmuo.
Atsakymas: Žinoma, nes tai visiems yra suprantamiau ir artimiau. Kitaip tariant, tikslas yra bendravimo įgūdžiai. Jei žmogus išmoks tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis, jam bus gera gyventi.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Tyrimas: Psichologai patvirtino liaudies išmintį: šypsena padeda įveikti sunkumus, – ir net nenuoširdi grimasa panaikins įtampą.
Liaudies išmintis pataria šypsotis, esant bet kokiems nemalonumams. Bet ar iš tikrųjų šypsena gali išsklaidyti blogą nuotaiką ir įveikti stresą?
Tyrimai parodė, kad šypsena gerina fizinę būklę: tie, kurie nuoširdžiai šypsojosi, kentė nuo streso mažiau nei tie, kurie šypsojosi standartine šypsena.
Kitaip tariant, šypsenos grimasa iš tikrųjų padeda susidoroti su sunkumais. Taigi, šypsokitės, kaip įmanoma dažniau, net jei nejaučiate džiaugsmo. Tiesiog pasistenkite pakeisti mimiką ir pasijausite laimingesni.
Komentaras: Tokie veiksmai taip pat sukelia Aukštesniąją ištaisančiąją jėgą – O“M,  kaip ir tuo atveju, kai trokštame priartėti prie dvasinių būsenų, kuriose nesame, savo mechaninėmis pastangomis, – kai norime supanašėti su jomis, sužadiname šias trokštamas būsenas, kad jos pradėtų mus veikti. Principas tas pats – todėl ir veikia. Mes juk esame toje pačioje Begalybės pasaulio jėgų sistemoje, ir jei tampame panašesni į aukštesniąją pakopą – šia dalimi ką nors iš jos gauname.

iš Pokalbio su M. Laitmanu