Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Žmogus turi padaryti viską, kas tik įmanoma, kad tik nepraleistų pamokos. Juk ateini ne šiaip į pamoką, o į pasimatymą su Kūrėju, kai susijungi su draugais. Ir net jeigu nejauti tos vienybės, tačiau Kūrėjas žino apie ją ir supranta, matydamas jus vieningus ir rūpindamasis jumis.
O jeigu neatėjai į pamoką ir nepaisai galimybės susijungti su grupe, tai reiškia, kad vengi susijungti su Kūrėju. Todėl ir rezultatas bus atitinkamas… Pasistenk padirbėti taip, kad kiekvienas žadintų draugus!

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Pagal statistinius amerikiečių ir europiečių apklausos duomenis, kiekviena penkta didžiųjų Amerikos ir Europos miestų gyventoja nenori gimdyti. Prieš 40 metų vaikų turėti nenorėjo kas dešimta moteris.
Kas atsitiko su moterimis, jei nenorinčiųjų gimdyti skaičius padvigubėjo?
Atsakymas. Moterys prarado motinišką instinktą. Jos nenori gimdyti. O jei nori, tai būdamos apie 40 metų, kai, rodos, jau pagyventa dėl savo malonumo, dabar galima truputį pasivarginti ir su vaiku.
Jos nesuvokia, kad taip įklimpsta į skolą visam gyvenimui! Ir ne tik dėl pinigų, o dėl pareigų ir prievolių savo vaikui.
Mūsų dabartiniam didžiuliam egoizmui tai paprasčiausiai nepriimtina. Šiandien kiekvienas nori būti pats sau, visiškai laisvas! Ir netgi nedirbti. Turiu internetą, išmanųjį telefoną ir nenoriu būti susijęs daugiau su niekuo.
O čia privalau susisaistyti su kažkuo, kas instinktyviai priklausys nuo manęs ir nuo kurio aš instinktyviai tapsiu priklausoma.
Kai tik moteris pastoja, ji akimirksniu pradeda galvoti tik apie tą gyvybę, kuri joje auga ir kuriai ji turi atsiduoti. Iš esmės viso pasaulio ribos jai susitraukia iki mažojo gyvūninio mėsos gabalėlio joje. Ir viskas.
Kas toliau? „Pažvelkime 100–200 metų į priekį. Kas iš to, jei savo gyvenimą paaukosiu, kad pagimdyčiau, išauginčiau ir pastatyčiau ant kojų šią būtybę? Ar ji gyvens po 100–200 metų? Ne, negyvens. Aišku, ji turės palikuonių, t. y. vyks įprastinė biologinė reprodukcija. Kodėl turėčiau tame dalyvauti ir skirti tam visą savo gyvenimą?“
Klausimas. Moteris mano, kad vaikas atims iš jos šio pasaulio malonumus?
Atsakymas. Žinoma. Negana to, jai atrodo, kad vaikas uždaro ją į kalėjimą, lyg jai išrašomas skolos vekselis! Jis suriša jos rankas ir kojas, neleidžia galvoti apie nieką kitą, išskyrus jį patį! Ši būtybė prisiklijuoja prie jos ir traukia visą jos dėmesį į save.
Tai vyksta iš tikrųjų! Tokia yra prigimtis! Pamažu didindama moters, o ir vyro, egoizmą, gamta leidžia jiems truputį apsižvalgyti ir nesielgti automatiškai, kaip kad būdavo su visomis kartomis.
Privalau sukurti šeimą, gimdyti, auklėti vaikus, statyti namą, padėti vaikams įgyti išsilavinimą – viską, bet ką, ir numirti. O jie žiūrės, kaip mane užkasa, ir verks. Ir toks tėra visas mano gyvenimas?! – Taip svarsto mūsų sveikas egoizmas.
Žmogus to nenori! Jam nesvarbu, kur jį užkas, kokiu būdu ir kas. Tam jis moka mokesčius ir t. t. Jam reikia pagyventi. Jis nenori niekam įsipareigoti, o juo labiau „užkasti“ save jau dabar, jaunystėje.
Nieko nepadarysi. Tik jei žmogui svarbus kūrimo tikslas, kuris įpareigos jį išlaikyti šeimą, gimdyti, auklėti vaikus ir prisiimti visas kitas pareigas – jis tai padarys, bet tik tada, kai tai jam naudinga.
O naudinga taps, kai jis žinos, kad norėdamas pasiekti kūrimo tikslą privalo elgtis kaip paprastas žmogus, t. y. gimdyti vaikus, juos auklėti, išlaikyti, statyti ant kojų. Kartu jis privalo tobulėti pats ir tokiu būdu taisyti pasaulį!
Juk vaikui duodamas gyvenimą ir auklėdamas palieku jį po savęs, kad vaikas taip pat tobulėtų! Tik tai bus stimulas gimdyti! Kitaip, jei dabar kas penkta moteris nenori susilaukti vaikų, tai po poros metų nenorės kas antra. Ir beliks pusė milijardo Žemės gyventojų.
Klausimas. Idealiu atveju, ką gali galvoti moteris apie kūrimo tikslą, kad gimdytų?
Atsakymas. Mūsų kančios privers mus rasti aiškų atsakymą į klausimą, koks yra gyvenimo tikslas. O jis bus tik toks, kad atskleistume aukštesnįjį valdymą ir pamatytume, kur mus veda Gamta, arba Kūrėjas.
Kai atskleisime tai, sužinosime, kaip turime elgtis su viskuo, kad pasiektume aukštesnįjį, amžiną tikslą – amžiną, palyginti su mūsų gyvenimu. Štai tada mums tai bus naudinga, remiantis tuo pačiu egoizmu, ir mes gimdysime, auklėsime vaikus ir atsiduosime šeimai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kai man bloga, jaučiu tuštumą. Ką tokiu atveju pagal kabalą geriausia daryti? Pakeisti save, pakeisti savo mintis, pradėti ką nors skaityti, klausyti ar galvoti, kad tai iš Kūrėjo?
Atsakymas. Kai man bloga, pirmiausia imu skaityti straipsnį iš knygos „Šamati“ („Išgirdau“) – „Nėra nieko kito, tik Jis“.
Po to imu karaliaus Dovydo Psalmes ar kokias nors mėgstamas pamokas. Bendrai tariant, yra daugybė straipsnių, užrašų, kurie gali padėti sunkią minutę.
Tačiau geriausia, jeigu yra galimybė iškart panirti į grupę, pasijungti prie jos ir rasti kokią nors įdomią pamoką. Kai dar nebuvo kompiuterių, užsirašydavau įdomias man pamokų ištraukas. O jūs galite kaupti jas kompiuteryje ar mobiliajame telefone. Nuspaudei mygtuką, perskaitei kokią nors citatą ar paklausei pamokos fragmentą ir blogos nuotaikos kaip nebūta.
Klausimas. Kitaip tariant iš anksto kūrėte saugumo zoną?
Atsakymas. Žinoma. Jei iš anksto žinau, kad man bus blogai, tai turiu apsaugoti save, kaip mūsų pasaulyje perkame draudimą, mokame ligonių kasai ir t. t. Privalau tai daryti, ir tuomet tarsi užkertu kelią nemaloniems įvykiams, kurie labai greitai prašokuoja.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Gamtoje yra dėsnis: visuma ir detalė lygios. Šis dėsnis pasireiškia ir materialiame lygmenyje santykiuose tarp žmonių. Kaip patikrinti, kad nuo mano ryšio su visu pasauliu priklauso kitų žmonių tobulėjimas?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kiek anuliuoji save aukštesniosios valdančios jėgos atžvilgiu. Toks įsisąmoninimas rodo ėjimą pirmyn, nes anuliuodamas save imi valdyti pasaulį.
Klausimas: O ką rodo iš aplinkos ateinantis tikrumo pojūtis, kad pasieksiu tikslą?
Atsakymas: Tikslas nekyla iš aplinkos, jis ateina tau per aplinką. Ir todėl, jei turi ryšį su aplinka, priartėji prie tikslo.
Klausimas: Ar mano gebėjimas patikrinti, kiek kiekviename veiksme galiu abstrahuotis nuo asmeninės naudos ir veikti šios mini visuomenės, mini žmonijos labui rodo, kad einu pirmyn?
Atsakymas: Taip. Kiek susieji save ne su savimi, o su aplinka, su žmonija ar su aukštesnėmis sistemomis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Šiandien žmonėms vis sunkiau užmegzti intymius santykius su priešinga lytimi. Be to, kalbame ne tik apie asmeninį, kasdieninį gyvenimą, – reikia tokio ryšio, kuris suteiktų naują impulsą ir leistų laisvai kontaktuoti su visais žmonėmis.
Kalbame ne apie kosmetinius pataisymus, o apie kūrimą nuo nulio, nuo paties pirmojo, pagrindinio etapo, kai du žmonės susitinka ir tarp jų kažkas įsižiebia. Abu žiūri vienas į kitą tarsi užburti. Kažkokia jėga netikėtai įtempia tarp jų siūlą ir perveria širdis – procesas prasideda.
Upės knygų, filmų ir tyrinėjimų išskiria įsimylėjimo momentą. Šios akimirkos ieškome visur, ir jeigu santykiai užsimezga be jos, apninka abejonės dėl jų tikrumo ir tvirtumo.
Iš tiesų, susiduriame su jausmu, kuris aplipintas didžiuliais įspūdžių, išgyvenimų, stereotipų, klaidų, sąmyšio sluoksniais.
Sakykite, ar Jūs kada buvote įsimylėjęs?
Atsakymas: Kiekvienas pasakytų, kad tai jam ne kartą atsitiko, bet ar taip yra iš tikrųjų? Kiek kartų turėtų būti?
Turime skirstyti savo santykius su žmonėmis pagal ryšio lygmenis. Negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje jie priklauso nuo galimybės kontaktuoti. Pavyzdžiui, skirtingi daiktai ir medžiagos sąveikauja dėl magnetizmo, elektrinio krūvio, valentingumo ir t.t. Augalai pasinaudoja gyvūnų pasaulio – bičių ir kitų vabzdžių – paslaugomis, bet irgi pagal atitinkamas fizinio ryšio, ore ir ant žemės esančių žiedadulkių absorbcijos bei kitas galimybes. Šiaip ar taip, abu elementai turi būti pasirengę kontaktui.
Ypač aiškiai tai matoma tarp gyvūnų: jie susitinka tam tikru laikotarpiu ir renkasi tinkamiausią porą pagal tikslius požymius ir kriterijus. Svarbiausias kriterijus aiškus: „Ar mūsų susivienijimas duos pačių geriausių rezultatų?“ Partnerių pasirinkimo esmė labai paprasta, praktiška, natūrali ir jų neklaidina, kaip kad būna su mumis – žmonėmis. Gamta neleidžia klysti. Ten viskas aišku: kas stipresnis, apkūnesnis arba jaunesnis, arba kurio statusas aukštesnis, tas ir geresnis. Pasirinkimą visada lemia didesnis palikuonių vedimo potencialas, ir kiekvienas ieško tokio partnerio, kuris parūpins geriausių jauniklių. Taigi, partnerius veda mintis pratęsti giminę – taip gamta juos valdo.
Žmonių santykiai šia prasme labai painūs ir sudėtingi. Čia ir slypi problema: viena vertus, gebame pakilti aukščiau gyvūninės pakopos, o kita vertus, galime pulti dar žemiau, nes nesugebame megzti tarpusavio santykių net pagal gyvūninį modelį. Gyvūnai neklysta, o mes, vis tobulėdami, klystame dar labiau.
Todėl būtina išsiaiškinti, kas gi iškelia mus aukščiau gyvūninio lygmens ir lemia kilimą arba kritimą. Kodėl gamta viską taip suformavo? Galbūt dėl to, kad teisingai vystytumės, išmokdami šias pamokas? Juk kalbame apie stipriausią instinktą – seksualinį poreikį, kuris eina iškart po instinkto maitintis. Be valgio neišgyvensiu, bet jeigu maistu jau apsirūpinau, iš karto pradedu ieškoti partnerio ir sekso.
Bet štai bėda: šis galingiausias instinktas išfokusuotas. Su mityba viskas aišku: kai labai norisi valgyti, svarbiausia – pasisotinti, nė nesvarbu kuo, net jeigu tai prieštarauja įpročiams. Tačiau dėl „esminio instinkto“ painiojuosi:
• Viena vertus, man reikia paprasto gyvūninio sekso. Jeigu užsimaniau, tai nekeliu išankstinių sąlygų ir esu pasirengęs bet kokiems kompromisams – kad tik patenkinčiau savo poreikį.
• Kita vertus, be sekso aš ieškau ir kažkokio vidinio ryšio.
Štai taip mes su partneriu ir prašaunam, supainiojam vienas kitą, trokšdami ištempti tarp mūsų siūlą, arba, priešingai – jį nutraukti. Nežinome, kaip suderinti šiuos du poreikius. Žvelgiant iš gyvūninio požiūrio taško, kriterijai aiškūs: partneris turi būti iš mano aplinkos, iš to paties kaimo, iš tos pačios vietovės, to paties auklėjimo, tų pačių moralės normų, mitybos įpročių (tai paprastai svarbu vyrams), vertybių… Kitko senais laikais vyrai ir neieškojo, kai rinkosi sau žmoną. Neatsitiktinai gyvūnų pasaulyje patelės patrauklumu nepasižymi, o gražūs – patinai. Taigi, svarbus buvo ne grožis, o fizinė sveikata, ji ir buvo pagrindinis pasirinkimo kriterijus.
Jeigu kalbėtume apie nuolat apdainuojamą meilę, jos šlovingoji eisena prasidėjo ne iš karto. Liaudies santuokoms meilės nereikėjo, ji nebuvo populiari, meilė tebuvo aristokratų pramoga, tam tikros patinų varžybos, panašios į vykstančias gyvūnų pasaulyje. Praktiškai vyras pirkdavo žmoną, o tada ji pradėdavo juo rūpintis, jausti jam jausmus ir  po kurio laiko jis tapdavo jos (vyru). Daugeliu atveju tai būdavo pripratimas. Tokia šio reiškinio prigimtis, ir kol egoizmas tilpo natūraliuose rėmuose, žmonių požiūris į šeiminį gyvenimą buvo paprastas, praktiškas ir dalykiškas.
Bet, bėgant laikui, egoizmo vystymosi kreivė kilo aukštyn ir viduramžiais įgavo naują „prekių ženklą“. Pirmiausiai tas pokytis apėmė aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, nes jų ego augo greičiau, o po to prasiskverbė ir į kitus. Visgi ir iki šiol pačiose įvairiausiose pasaulio vietose galima pamatyti, kad žmonės į šią gyvenimo briauną žiūri paprasčiau, be „aukštų materijų“, nesipainiodami jausmuose – ir sukuria geresnius santykius nei tie, kurie priėmė egoizmo diktuojamą požiūrį.
Šiandien egoizmas reikalauja iš mūsų emocijų audros, nuolatinių žaidimų ir triukų, kurie suteikia mūsų gyvenimui žavesio. Tokiais „malonumais“ tenka maitinti mūsų išaugusį egoistinį norą. Dar prieš kokius 100 metų žmonės buvo toli nuo šito, o jau šiandien stebimės, kaip greitai pasibaigė meilės žygis per pasaulį. Žmonės nebemoka megzti darnių tarpusavio santykių. Nors praeitame amžiuje dar tikėjomės, kad pavyks, šiame prasidėjo kritimas: su kiekvienais metais vis mažiau gebame sukurti gerą, stiprų ryšį tarp partnerių. Šeimos institutas griūna, ir mes žengiame į naują etapą. Mūsų egoizmas taip išsivystė, kad nebemokame ir net nebemėginame užmegzti tiesioginio ryšio tarpusavyje. Mums paprasčiau bendrauti telefonu, internetu, o ne tiesiogiai. Taip tikimės apsaugoti savo ego nuo praradimų. Jeigu ir nutiesiame tarpusavyje kažkokius siūlus, mūsų apsauga nuo asmeninio artumo tokia stipri, kad neleidžia nusimesti vidinių apdangalų ir apsinuoginti viduje vienam prieš kitą taip pat, kaip to reikia kūniškajai meilei.
Kaip bevertintume, faktai yra būtent tokie. Mumyse kirba noras, bet mes negalime jo patenkinti. Gal ir norėčiau sielą pripildyti pojūčiu, pasemtu iš priešingos lyties, iš kontakto, papildančio mūsų fizinį ryšį, bet nesugebu. Tiesiog nesugebu. Lyg  manyje stovėtų barjeras, neleidžiantis atsiverti. Aš matau, kad partneris jaučia tą patį. Galbūt moteriškajai prigimčiai tai lengviau, visgi ir moterys ilgainiui apsigaubia tokiu vidiniu apvalkalu, kurį labai sunku nuplėšti.
Galiausiai visą mūsų gyvenimą sudaro virtualūs ryšiai. Visą dieną aptarinėjame ir posėdžiaujame, susirašinėjame elektroniniais laiškais, kalbamės telefonu, naršome socialiniuose tinkluose… Šią dienotvarkę suformavome, nes turėjome vidinį poreikį išfiltruoti ryšius per įvairius prietaisus.  Mūsų egoizmui, kurį prietaisai aptarnauja, reikia būtent tokių – dalykinių – santykių, kai viską pasveri ir vertini pačiu racionaliausiu būdu. Stebiu aplinkinius: ką jie pasakys? Vadovaujuosi „virtualiosios būties“ standartais. Rezultatas toks, kad net nepažįstu savo sielos, savo vidinių poreikių, taip pat negaliu pažinti ir išstudijuoti priešingos lyties.
Todėl, kai poros susitinka kavinėse, prekybos centruose arba klubuose, jų pokalbiai yra tarsi vieši, būdingi bendrai aplinkai. Jie to išmoko iš supančios juos visuomenės ir toliau persimetinėja nieko nereiškiančiomis frazėmis, net nesistengdami panirti truputį giliau. Ten, po žvilgančiu paviršiumi, ryšys neužsimezgė. Žmogus jau nesugeba jo užmegzti – juk jis negali atsiverti ir, be to, nežino, kas jis pats yra.
Apskritai, žmonės neišsivystę, nepasirengę tokiam ryšiui. Juk jeigu nepajėgiu atverti savęs, tuomet ką galiu duoti kitam?
Taigi, susiduriame su problema, kad žmogus nepažįsta savęs. Šiandien egoizmas spaudžia mus vis stipriau, modernizuodamas pasaulį, o tuo tarpu gyvenimas primityvėja, nes mes daromės panašūs į kompiuterio priedu“, naudojančius paprasčiausią dvejetainę sistemą tarpusavio santykiams bei pasaulėžiūrai. Nelieka vietos giliems jausmams, iš analoginio formato viskas pereina į skaitmeninį. Vietoj daugelio dalių ir komponentų harmonijos paleidžiame procesus paprastu algoritmu – kad jie tiesiog tiksėtų…
Reikia sugrąžinti žmogų į „vaikystę“ – į tikrąjį paprastumą, į amžinąją meilę tarp motinos ir vaiko, kad iš šios pozicijos galima būtų aiškinti jam, kas yra vidinis tarpusavio ryšys. Juk savo santykiuose su partneriu ieškau to paties meilės šaltinio, kuriuo kažkada man buvo motina – tik jau kitame lygmenyje.
Apskritai ryšys tarp žmonių šiandien yra didžiausia problema. Būtent ji turi tapti pasaulio ištaisymo šerdimi, ir pradėti galima nuo teisingo ryšio tarp lyčių formavimo. Jau yra vidinis tokio ryšio poreikis – juk žmonės išgyvena frustraciją šeimoje. Arba jie privalo išmokti aiškiai atskirti seksą nuo dvasinio ryšio (jį ir reikėtų vadinti meile), arba teisingai derinti vieną su kitu.
Kaip bebūtų, visų pirma turime suprasti, kaip atvesti žmogų iki teisingo apmokymo. Tam pirmiausiai reikia nuimti visus barjerus, kad parodytume jam, kas jis yra be „rūbelių“. Tada jis galės teisingai suprasti ir pajausti save. Tada reikia nukreipti jį tikro ryšio tarp dviejų apnuogintų sielų link.  Jeigu žmogus to panorės, tai turės sužinoti, kas yra siela, t. y. jo vidinis pasaulis ir kuo galima jį pripildyti.
Taip ir paaiškėja, kad be meilės artimui kaip pačiam sau principo, ryšio nebus. Juk tikras ryšys, dvasinis susiliejimas reiškia, kad kiekvienas mėgaujasi partneriu, duodamas jam. Tiksliai tiek, kiek duoda, atveria vietos, kuri gali būti pripildyta jame. Tai vienintelė galimybė suformuoti tarpusavio ryšį. Taip  kaip fizinio susiliejimo metu prasiskverbiame vienas į kitą, taip pat turime prasiskverbti vienas į kitą, susiliedami sielomis – per abipusį davimą ir abipusį gavimą. Jeigu nieko negaunu iš partnerio, tai jo nemyliu, nes neduodu jam galimybės išreikšti savo meilės. O juk mylėti – vadinasi – mėgautis jo džiaugsmu labiau nei savuoju.

Iš pokalbio su M. Laimanu

Klausimas. Ką reiškia „mylėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Mylėti Kūrėją“ kabalos požiūriu reiškia pasiekti davimo artiui savybę tokiu lygiu, kai iš tikrųjų matai tobulumą šios savybės, kuri pakelia tave į aukščiausią tavo troškimų pripildymo lygį.
Net kalbėdami apie dvasinį pripildymą, apie dvasinę meilę, mes vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta noruose, nes mūsų prigimtis yra vien noras mėgautis.
Bet teisingas, absoliutus ir galutinis šio noro pripildymas galimas tik tada, kai sujungiame savyje visus likusius norus, prijungiame juos prie savęs, nepaisydami savo egoizmo, t. y. praktiškai pasiekiame patį didžiausią egoizmą. Bet tai jau nėra laikoma egoizmu, nes einame nepaisydami norų, kurie yra kiekvienoje būsenoje.
Egzistuoja įvairių norų. Kiekvienas iš jų jaučia tik save. Jei šie norai galės išeiti iš savęs ir pradės jungtis vienas su kitu, tai sukurs tarpusavyje jėgų tinklą ir pajaus jį kaip bendrą siekį pripildyti vienas kitą. Šis tinklas ir vadinamas „Kūrėju“ arba „meile“.

Kodėl taip vyksta? – Todėl, kad kiekvienas šių norų nešėjas viduje yra egoistas (minusas). Jis išeina „iš savęs“, kad pripildytų visus kitus.
Tačiau ir minusas lieka, o tarpusavyje jie kuria vieną didžiulį pliusą. Taip pliuso ir minuso priešpriešoje kyla potencialų skirtumas, kuris vadinamas meile, kartu pasireiškia visas ryšių tinklas tarp jų. Jis ir atsiskleis tarp jų kaip Kūrėjas.
Kitaip tariant, sakykime, aš – pliusas. Man reikia kažko, kas būtų minusas: draugas ar pasaulis – nesvarbu kas.

Tada tarp pliuso ir minuso turime sukurti tokią būseną: abipusį prigimtinį prieštaravimą, atitolimą, neapykantą ir kartu su tuo – stiprų pritraukimą, meilę. Būtent mūsų atskleidžiant minusą ir pliusą sukurtame lauke mes ir egzistuojame.
Mes jaučiame jį keliais lygiais. Tai ir yra Aukštesnysis pasaulis, o jo pripildymas – Kūrėjas.
Kabalos mokslas kalba tik apie tai, nes vystymosi procese nuo pirmojo taško (minuso mumyse) mes visą laiką judame pirmyn, kol pasieksime paskutinįjį tašką – pliusą. Bet šis pliusas egzistuoja vienu metu su dideliu minusu.


Egoizmas vystosi jau šešis tūkstančius metų. Pradėję nuo tam tikros būsenos, mes vis labiau jį suvokiame ir pradedame nepaisydami jo vystyti meilę, tarpusavio ryšį. Vadinasi, viena vertus, mes vystome egoizmą žemyn (pieš. mėlyna linija). Kita vertus, atitinkamai mes vystome pliusą (pieš. raudona linija).
Galiausiai mes pasiekiame labai stiprią pliuso ir minuso priešpriešą (pieš. žalia linija), kuri ir suteikia mums didžiulės meilės efektą.
Be to, bet kurią akimirką mes negalime vystyti savyje pliuso, jei neiname į minusą. Todėl mūsų judėjimas pirmyn nuolat pasireiškia kaip pakilimai ir kritimai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Depresija, viena iš dabartinių žmonijos problemų, atsirado XVII-XVIII a. sandūroje kaip lengvas apmaudas, būdingas aristokratijai. Žmonės dykaduoniavo, nežinojo, kuo užsiimti. Šiame fone paslapčiomis ėmė kilti klausimas apie gyvenimo prasmę: tarsi visko yra ir kartu – nieko.
Kad atitrauktų žmones nuo šių minčių ir nuslopintų augančią tuštumą, visuomenė ėmė skatinti romanus, seksą, smulkius karus. Paskui prasidėjo įvairiausių technologijų vystymas, tapo populiarus sportas, kelionės, mados. Viskuo siekiama užimti žmogų, suteikti jam kažkokį pripildymą vietoj tikrojo atsakymo į klausimą „Dėl ko aš gyvenu?“
Tuo pat metu vystėsi žiniasklaida, radijas, televizija, prie jų netrukus prisijungė internetas, užpildantis laisvalaikį ir panaudojantis visus žmogaus išteklius. Juk internete išmetama įvairiausios informacijos, kuri užkamšo kylančias mumyse tuštumas.
Nepaisant šių tendencijų, kuo žmogus beužsiimtų, jo gyvenimo beprasmiškumo, niekingumo, savojo egzistavimo ribotumo suvokimas vis aiškėja. Bet kurį daugiau ar mažiau išsilavinusį žmogų nesąmoningai kankina klausimas apie gyvenimo prasmę. Ši kirmgrauža tūno viduje, ir žmogui reikia su ja kažką daryti.
Kad kažkaip užgniaužtų depresiją, žmonėms imta siūlyti raminamuosius, oficialiai leista vartoti ir lengvuosius narkotikus. Po kovos už žmogaus sveikatą vėliava vyriausybinės struktūros draudžia rūkymą, bet… lėtai žudo narkotikais.
Taigi, šiai dienai viskas galima. Žmogus niekuo neapsiriboja nei seksualiniu, nei narkotikų vartojimo požiūriu. Pripildyk save kuo tik nori, kad tik nejaustum depresijos. Juk ji veda prie to, kad žmogus tampa pasiruošęs žudyti visus ir viską, įskaitant save – tai jam nebebaisu.
Gyvenimo prasmės ieškojimas – pats sunkiausias, nes ją rasti galima tik pakilus aukščiau savęs. O pakilti aukščiau savęs žmogus negali, išskyrus tuos atvejus, kai likimo valia randa kabalos mokslą. Nors šis kelias taip pat ilgas, bet bent jau su perspektyva – tegul kol kas ir nejaučiama, išprotauta.
Taigi, depresija yra visos žmonijos problema. Kuo greičiau žmonija, veikiama interneto ir bendro vystymosi ims judėti pirmyn, tuo labiau žmonės jaus gyvenimo niekingumą, ribotumą ir trumpalaikiškumą.
Pasąmoningai jaučiame, kad mūsų gyvenimas turi daug didesnį potencialą, nei esamas. Juk žmogus nėra sukurtas tam, kad gyventų kaip gyvūnas, kitaip tariant, rūpintųsi savimi, savo palikuonimis ir savo įsikurdinimu iki grabo lentos. Jame slypi kažkokia vidinė užuomazga, siekianti augti. Ši užuomazga yra kiekviename žmoguje, bet ją galima nuslopinti.
Šiandien svarbiausia pasaulio industrija – tai pramogų industrija. Į ją investuojamos didžiulės lėšos, jėgos ir t.t. Bet net ji jau griūva. Mes jau nebegauname pasitenkinimo iš Holivudo ir kitų masinių pramogų.
Žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės, tampa nekantrus. Net internete jis negali žiūrėti kokio filmuko daugiau nei 5 minutes. Po metų liks minute mažiau, vėliau – dar viena mažiau. Žmogų gožia klausimas: „Ar pamatysiu čia ką nors? Jei ne, tai nenoriu nė pradėti.“ Jei ilgų filmukų peržiūra tik didina tuštumą – tai jau geriau jų nežiūrėti.
Bėda ta, kad jei žmogus atverčia knygą ar užsiima darbu, tai bijo baigti savo užsiėmimą dar didesniu tuštumos, niekingumo, beprasmybės pojūčiu, jei neras atsakymo į jį kankinantį klausimą, todėl stengiasi to išvengti.
Todėl žmonės trumpina savo internetinį bendravimą ir pokalbius mobiliuoju, apsiribodami trumpomis frazėmis: „Iki rytojaus! Susiskambinsime!“ – tarsi kažką norėdami palikti ateičiai. O ką jie gali palikti rytojui? Tą pačią tuštumą, todėl geriau nutraukti pokalbį, kad būtų apie ką kalbėtis paskui.
Žmogus privalo jausti, kad jis turi ateitį, o ateities – nėra! Kol kas ji mums kažkiek matoma, tegul ir miglotai, – mes vis dar galime sau meluoti. Bet su kiekviena diena šis jausmas nyksta, – žmonijai neliks nieko, kuo galima būtų užkišti tuštumą.
Nepriklausomai nuo to, ką veikiate, tuštuma lieka ir vis didėja, tampa juoda, miglota. Todėl jaunoji karta ramiai atsisveikina su gyvenimu, juk paprasčiau pasirūpinti narkotikais ir tyliai išeiti, nei nešti savyje šią tamsą.
Mes susidūrėme su didžiule problema, kuria niekas nenori ir negali užsiimti. Tik kabala turi atsakymą. Bet, akivaizdu, kol žmonės nenusivils visiškai, jie mūsų neišgirs. Turime būti pasiruošę pateikti kabalos mokslą jiems suprantama forma, kad taptų aišku, kad turime atsakymą ir šis atsakymas – vienintelis: turime pasiekti begalinį, amžiną, tobulą egzistavimą – sutelktą ne mūsų kūne, o mūsų vidinio „aš“ pojūtyje.
Juk mano kūnas (gyvūninė substancija) po kažkurio laiko miršta, o žmogus manyje – amžinas. Todėl man reikia atskirti savąjį „aš“ nuo to, ką dabar laikau savimi, ištraukti jį, izoliuoti nuo mano kūno ir pradėti auginti, auklėti ir suformuoti. Tai ir yra „žmogus manyje“, ir aš jį turiu realizuoti.
Klausimas. Vadinasi, jei žmogus stos į šį kelią, jam depresija išnyks?
Atsakymas. Taip, bet jam, be abejo, kils kitų problemų, nes teks save auginti. Tačiau visos jos leis atsiplėšti nuo savo gyvūninio lygmens. Pakilęs aukščiau kūno, žmogus ims egzistuoti amžinybėje ir tobulybėje.
Tai ir yra atsakymas, kurį suteikia kabalos mokslas, be to – atsakymas realus, įgyvendinamas mūsų pačių šiame pasaulyje ir mumyse. Šiuo klausimu mes nuo nieko nepriklausome, niekas negali mūsų apriboti! Čia ir yra mūsų valios laisvė. Kad įgyvendintume šį tikslą mums nereikia jokių dirbtinų būdų ar ypatingų priemonių – viskas yra mūsų rankose.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Ar materialusis augimas yra dvasinio augimo pasekmė?
Atsakymas. Jokiu būdu. Materialusis augimas žmogui skirtas tam, kad jis pasiektų būseną, kai supras, kad tai nesuteikia jam malonumo, neatskleidžia nei tiesos, nei gyvenimo prasmės.
Jis žmogui rodo, kad visomis savo jėgomis reikia siekti vidinio gamtos tikslo, o ne naudoti ją savo gyvūniniam pasitenkinimui. Juk mes daugiau nieko neveikiame, kaip tik tarnaujame savo kūnui, kuriame jam vis didesnio komforto būseną.
Klausimas. Aš pavydžiu savo draugams, kurie savanoriauja ir padeda žmonėms išgyventi pavojingose mūsų planetos vietose, dalyvaudami gelbėjimo darbuose po žemės drebėjimų ir potvynių. Ar toks darbas vertas būti gyvenimo prasme?
Atsakymas. Ne, todėl kad jis nuo žūties gelbsti tik gyvūnus, juk žmogaus kūnas – tai gyvūninė substancija. Išgelbėti sielą – visai kas kita, juk siela – amžina, egzistuoja už laiko ribų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kai žmogus atskleidžia tikrąją prigimtį ir jam atsiveria vidinis regėjimas, jis savo viduje ima jausti dar vieną, papildomą tai, kurią jautė anksčiau, realybę. Ir šią naująją realybę jis suvokia stipriau nei mūsų dabartinę tikrovę. Žmogus jaučia, kad ji nulemia tai, kas vyksta mūsų realybėje.
Todėl šią naujai atrastą realybę jis vadina Aukštesniuoju pasauliu. Tai jam atsiveriantis jėgų pasaulis. Šios veikiančios žmogaus norų viduje jėgos suteikia jam įvairiausių išgyvenimų ir įspūdžių, piešdamos jame įvairias formas ir vaizdus. Tačiau žmogus nežino, kaip įvardinti šias jėgas, kaip jas apibūdinti, kaip papasakoti apie jas.
Juk jeigu žmogus patiria kažkokį naują, niekaip su praeitimi nesusijusį pojūtį, tai būna neaišku, kaip jį pavadinti. Tada jam atsiveria ryšys tarp šių naujųjų pojūčių ir vaizdų, kurie projektuojami pačiame žemiausiame, piešiančiame mums šį pasaulį ekrane.
Jis pastebi, kad kiekviena jo atrasta jėga, Aukštesniojo pasaulio pojūtis turi savo pasekmes tame paveiksle, kurį matome čia, žemesniajame pasaulyje. Tartum kiekvienas šio pasaulio daiktas ar veiksmas turi savo jėgą, kuri jį palaiko, sukioja, judina.
Tada lieka tik vienintelis būdas, kaip papasakoti apie Aukštesnįjį pasaulį – pasitelkus vardus iš šio žemesniojo pasaulio. Tokia kalba vadinama „šakų kalba“. Ir dabar jaučiantis dvasinį pasaulį žmogus gali apibūdinti, ką jaučiąs! Žmogus gali pavadinti kiekvieną jėgą, dvasinį veiksmą, dvasinę esmę – priklausomai nuo šių jėgų pasekmių, piešiančių ir sukuriančių mums mūsų pasaulį.

Iš pokalbio su M.Laitmanu