Davimo savybė – pati pilnavertiškiausia, nepriklausoma aukštesnė savybė, kurią galime atskleisti. Todėl, jei norime užmegzti ryšį su Kūrėju, turime įvaldyti šią savybę – davimo savybę.
Bet kad išmoktume suprasti šią savybę, ją jausti, graduoti, kaip nors suteikti jai įvairius vardus, turime kultivuoti tarpusavyje įvairius ryšius. O kad suprastume, kokie mūsų tarpusavio ryšiai galimi (kad visi išvystytume save), esame sukurti visuomenėje priešingi – vyrai ir moterys.
Mums reikia pasiekti būseną, kai virš visų egoistinių atstūmimų, kuriuos Kūrėjas specialiai sukūrė kaip priešingus davimo savybei, priartėjame prie tokio tarpusavio ryšio, kuris vadintųsi meilė artimui. O meilė bus tada, kai imi suvokti kitą ne kaip save, o aukščiau savęs, kai kitas tau tampa svarbesnis už tave.

Iš pokalbio su M. Laimanu

Klausimas: Jei visuomenėje pasieksime tarpusavio laidavimą ir savybėmis prilygsime Kūrėjui, ar neprarasime kaip individai laisvės?
Atsakymas: Nieko neprarasime, nes pakeliui įsitikinsime, kad esame absoliučiai nelaisvi, mums komanduoja egoizmas, neklausdamas mūsų apie nieką ir versdamas veikti taip, kaip jis tuo metu panorės.
Bet jei pastebėsime, kad jis mus valdo, ir pakilsime virš jo, tai įstengsime valdyti jį ir taip valdysime save, savo likimą.
O svarbiausia, pasijausime gyveną ne egoistiniame gyvūniniame kūne, o virš jo, aukščiau jo ir taip jausimės egzistuoją amžinai tobuloje erdvėje. To turime pasiekti dar gyvendami šiame pasaulyje. Kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysk dar šiame gyvenime“.
Tokia yra kabalos užduotis – suteikti žmogui galimybę pakilti virš gyvūninės prigimties į žmogaus lygmenį. O žmogus tas, kuris gyvena amžinai, ne laiko rėmuose. Laikas egzistuoja tik negyvojo, augalinio ir gyvūninio organizmo atžvilgiu, o Adam lygmenyje laiko nėra. Ten, kaip pagal Einšteiną, viskas pereina į kitą matavimą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Ne, negrįšime į normalų gyvenimą. Geriausiu atveju jį pradėsime. Anksti švęsti pergalę. Virusas neatsitraukė. Skubėdami išsilaisvinti iš „kalėjimo“, rizikuojame patekti į spąstus. Juk ši krizė turi vektorių, epidemija ne šiaip suduoda mums smūgį – ji nukreipia žmoniją. Bandymas prasibrauti atgal – prieš srovę, nepaisant vystymosi tendencijų – mums brangiai atsieis. Kur kas brangiau, nei saviizoliacija.
Pirmiausia visiškai nenugalėjome ligos. Netgi neištyrėme jos iš esmės, ir ji kasdien toliau mus stebina. Galima tik spėlioti, kaip virusas elgsis toliau.
Esant šioms sąlygoms, grįžimas į tikrai būtinas veiklos sritis, iš dalies yra pateisinamas. Tačiau „Lik namie“ vis dar lieka saugiausia strategija. Taip bent jau ribojame savo prigimtį, savo nenugalimą potraukį gadinti viską, prie ko prisiliečiame.
Suprantu vyriausybes, kurios švelnina apribojimus, siekdamos išgelbėti ekonomiką nuo staigaus nuosmukio, verslą nuo bankroto, piliečius nuo nedarbo, derlių nuo puvimo. Tačiau iš tikrųjų nesame tam pasirengę ir, manau, per artimiausias savaites pamatysime neigiamus skubėjimo rezultatus.
Koronavirusas atsitrauks, kai išmoksime jo socialines pamokas. Nežinau, ar apie visas komplikacijas mums pasakos ir ar galės paprasti žmonės pažvelgti į bendrą paveikslą, kol jis nepakeistas cenzūros ir politinio kvailinimo. Akivaizdu, kad visur bus kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, situacija mus spaudžia iš abiejų pusių: negalime toliau sėdėti namuose ir negalime grįžti prie ankstesniojo gyvenimo nerūpestingumo. Mus tarsi „spaudžia“, „stumia“ per siaurą, įtemptą plyšį į kažką nežinomo. Ir mums tai atrodo kaip mažiausios blogybės pasirinkimas.
Galima buvo ir kitaip. Idealiu atveju, visuotinę izoliaciją vertėtų tęsti tol, kol nerasime medicininio ir socialinio problemos sprendimo. Ir jei pirmasis klausimas skirtas sveikatos priežiūros sistemai su visais jos sąjungininkais, tai antrasis – kabalos mokslui. Būtent jis aiškiai atsako į epidemijos iškeltus giliausius, didžiausius klausimus. Visi kiti mokslai tyrinėja gamtą iš žmogiškojo požiūrio taško, o kabala tiria Gamtą atsiribodama nuo mūsų egoistinių įsivaizdavimų.
„Mano sumanymas – nėra jūsų sumanymas“
Gamta visomis savo jėgomis kreipia mus į integralumą, į vienybę, į bendrą sistemą, kurioje nėra nei lyderių, nei atsiliekančiųjų. Mėgindami įveikti Gamtos duotus iššūkius, pamažu imame tai suprasti, tačiau vis tiek neįsigiliname į jos ketinimus. Štai kodėl koronavirusas taip lengvai neišnyks.
Gaila, kad neišnaudojame priverstinio karantino susipažinimui su Gamtos sumanymais ir planais. Ir šis metas galėtų tapti vaisingu laikotarpiu… Tačiau impulsas trauktis atgal į praeitį užmerkia mums akis. Tad nenuostabu, jei po kurio laiko vėl teks užsidaryti namuose.
Iš tiesų virusas stato mus į savo vietą: atskiria vienus nuo kitų ir taip suartina per bendrą nelaimę. Dabar, kai esame atskirti „vakuuminiais apvalkalais“, turime pamąstyti, kaip užpildyti šį vakuumą, kad išties susijungtume neužkrėsdami aplinkinių. Žvilgtelkime šiek tiek giliau nei nukleorūgštys ir baltymų apvalkalai.
Tikrasis žmonijos bėdų gydymas – ištaisyti mūsų tarpusavio santykius. Būtent tam sukurtos visos sąlygos: tarp mūsų buvo nutraukti iškreipti vartotojiškos visuomenės ryšiai ir mums teliko pakeisti juos širdžių šiluma. Gal ne iškart, bet bent jau judėsime ta linkme.
Tačiau, kaip įprasta, nuvertiname Gamtos dovanas ir pervertiname jos kantrybę…
O ji daugiau nelaukia, ji reikalauja. Ir laikui bėgant ji išvalys viską – bet kokias žmogaus veiklos sritis, kurios nėra gyvybiškai svarbios. Koronavirusas, kaip ir kiti globalūs iššūkiai, – tai svertas, galintis apversti žmoniją aukštyn kojom. Visi jie tiesia kelią pasaulinei žmonių bendrystei.
Netinkami mūsų tarpusavio santykiai tik sustiprina Gamtos spaudimą, sustiprina ligą, o tinkami ryšiai, priešingai, visa tai neutralizuoja. Galiausiai galėsime susivienyti tik nekenkdami integralumui. Likusi teritorija virs „minų lauku“.
Ką praradome ir ką atradome
Atėjo laikas viską permąstyti. Visi besibaigiančios eros pažadai ir paskatos, visos jos „stebuklingos“ galimybės, šiandien tampa apgavikiškos, melagingos. Ji aukštino tai, kas niekinga, ir žemino vertybes. Ji griovė mūsų gyvenimą ir vertė jį į voverės ratą.
Gana – jau išaugome iš šios kortų karalystės. Sudie „stebuklinga“ šalie. Visi tavo „stebuklai“ buvo netikri, savęs apgaudinėjimas, paženklintų kortų kaladė.
Mus vis dar šaukia atgal, siūlo vėl grįžti į vaikystę: „Įsitempkime ir grįžkime į stebuklų šalį…“ Negrįšime. Neįstengsime vėl įsisprausti, įsipaišyti į šią iliuziją. Ji vis tiek plyš per siūles.
Ir tegu. Neverta dėl jos liūdėti. Turime visiškai kitokią ateitį – kur neaprėpiami galimybių horizontais, kur neišskiriamų širdžių vienybė, kur beribis žmogaus vystymosi potencialas. Už keturių sienų, kur praleidome keletą savaičių, banguoja vandenynas, laukiantis atradimų ir proveržių. Bendrų atradimų. Bendrų proveržių.
Reikia tik išmokti gyventi pusiausvyroje tarpusavyje ir su Gamta. Ir šis mokymas jau prasidėjo. Keičiamės, patys to nesuprasdami. Koronavirusas kaip atnaujinanti programa buvo įdiegtas į bendrą kompiuterį, į žmoniją ir pradėjo veikti.
Todėl, jei jau grįžtame į išorinį pasaulį, turime tai daryti žvelgdami į ateitį, o ne į praeitį. Grįžti į nuolatinę krizę, mus traukia ligotas egoizmas, o ne sveikas protas. Praeityje – aklavietė. Priešakyje laukia transformacija: nuo šiol žmogui svarbu ne tik neužsikrėsti pačiam, bet ir neužkrėsti kitų. Neužkrėsti ne šiaip virusu, o praeities troškimu. Būtent toks abipusis rūpestis apsaugos mus nuo negalavimų. Būtent taip atsiras bendras imunitetas.
Alternatyva baugina. Įprasta žmonių, įmonių, šalių konkurencija traukia mus į dugną, šiuose konfliktuose nebus nugalėtojų. Įsivėlusi į ekonominius ir ideologinius tarpusavio vaidus, žmonija risis žemyn kaip neišsprendžiamų globalių prieštaravimų kamuolys – ir per sukrėtimus nulėks tiesiai į pasaulinį karą.
Arba subręs. Juk kortų karalystė vis tiek subyrės. Ji akyse netenka jėgų, miklumo, įtakos. Galų gale iš jos liks tik pagrindinių poreikių karkasas, ant kurio turėsime suformuoti naują socialinę struktūrą – lygiateisę, rūpestingą, teisingą, subalansuotą. Kaip? Apie tai turime galvoti jau dabar.
Šviesią ateitį galime užtikrinti per rūpestį vieni kitais, per socialinę atsakomybę, interesų bendrystę. Visuomenė turi tapti stipria šeima, kurioje kiekvienas jausis vertinamas, mylimas, laimingas. Gamta mus nuolatos veda prie to. „Reikia mokytis, – sako ji, – reikia suartėti, tartis, pakilti virš savęs į vienybę. Padėti vieni kitiems. Užjausti. Mylėti“.
Nepriimkite to kaip pamokslo ar moralo. Nesudievinu Gamtos, tiesiog ji yra šis tas daugiau nei manėme iki šiol. Ir šiandien ji sąmoningai uždėjo žmogui „karūną“, kad parodytų, kaip šis neatitinka „gamtos viršūnės“ vaidmens. Be jokių revoliucijų ji nuvertė „nepajudinamus“ pamatus ir atvėrė mums akis: visas pusiausvyros nebuvimas įsišaknijęs mūsų sugadintuose santykiuose, visos bėdos kyla iš neteisingų tarpusavio santykių, visos mūsų dirbtinės atsvaros liaujasi veikusios.
Kas gi toliau? Teks pertvarkyti visą socialinę platformą, kad galėtume atvesti ją į pusiausvyrą su Gamta. Juk iš tikrųjų visuomenės ekologija ir aplinkos ekologija – tai dvi tos pačios medalio pusės, vienos integralios, visa apimančios „operacinės sistemos“ dalys.
Manau, jog artimiausiu metu imsime „virškinti“ šią žinią, susitaikysime su ja, priimsime ją. Mūsų traukinys pereina į kitas vėžes, mūsų pasaulėžiūra keičia rakursą, mūsų žvilgsnis keičia fokusą. Ne laikinai – visam laikui. Ir kuo greičiau įsisąmoninsime, apmąstysime šiuos pokyčius, tuo lengviau mums bus kurti naujus socialinius ir darbo santykius, naują ekonomiką, naują požiūrį į švietimą, naują gyvenimą.
Svarbiausia – eiti išvien su Gamta, ne aklai paklūstant jai, o sąmoningai, tikslingai mokantis jos dėsnių. Tai jau Žmogus, o ne laisvalaikiu filosofuojantis vartotojas. Žmogus, o ne dogmatikas, kuriam visada viskas aišku. Žmogus, o ne tos ydingos, siauraprotės būtybės, kuriomis daugumą iš mūsų pavertė ankstesnysis gyvenimo būdas.
Jei patys nesutiksime grįžti į praeitį, Gamta su džiaugsmu atvers mums duris į ateitį.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Viešoji nuomonė išmokė žmones gyventi pagal nesibaigiančio vartojimo principus, neva tai ir yra civilizacijos viršūnė. Kaip dabar nesuklysti, kuriant naujus santykius visuomenėje?
Atsakymas: Pandemija yra tik pradžia, pirmasis nedidelis smūgis. Net ne smūgis, o lengvas paspaudimas, kad mus šiek tiek išjudintų. Bet vis tiek koronavirusas mus pertvarkys baisiausiu būdu: išvysime sugriuvusį pasaulį, kurio nebegalime kontroliuoti senaisiais svertais. Nei gamyklos, nei avialinijos – niekas neveiks taip, kaip turėtų. Viskas turi praeiti rekonstrukciją ir deramai prisitaikyti  prie naujų kylančių sąlygų.
Koronavirusas kažkuo pavertė pasaulį integralesniu. Ir dėl to, matome,  kad nesame prisitaikę prie šio pasaulio. Net nesuprantame, kaip galime grįžti į praeitį. O grįžti ten negalima.
Bet tokiu atveju du milijardai žmonių liks be darbo. Kaip jie maitinsis? Arba kaip jiems tieksime tai, ko būtinai reikia?
Šiandien valstybės išleidžia šimtus milijardų dolerių, kad kaip nors viską nuramintų. Šie doleriai išnyksta, negalėsime jų sugrąžinti atgal į valstybės iždą. Todėl matome, kad šio pasaulio turtingieji turi tik jėgą, bet neturi galvos. Priešais mus labai didelė problema.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Kodėl šiandien atsiskleidžia toks paradoksas: viena vertus, pasaulis globalus, kita vertus, nepaisant to, kad visi šaukia apie globalias ekonomikos, ekologijos ir pan. problemas žmogui tai neįdomu? Jį domina tik jis pats, ir kas su juo nutiks.
Atsakymas: Nejau mažas žmogus gali apimti visą globalų pasaulį? Kaip žmogus gali jį pajausti? Tai dar sykį įrodo, kabalistinio teiginio teisingumą, kad tik bendros ryšių tarp mūsų sistemos atskleidimas suteiks mums galimybę tinkamai vieniems su kitais elgtis.
Mažas žmogus to nemato aiškiai, ir pasirodo, kad jis, jo šeima, darbas, sveikata, viskas, kas jį supa, priklauso nuo viso pasaulio. Jeigu jis nuolatos galvos apie visą pasaulį, tai vis tiek neįstengs jo pilnai apimti. O jeigu galvos, kad visiems būtų gerai ir tuomet jam bus gerai – to pakanka. Juk pasaulyje veikia mūsų mintys ir norai. Tai pati didžiausia mūsų jėga.
Todėl vos tik žmogus supranta, kad priklauso nuo kitų, ir viskas priklauso nuo jo, ir ši bendra, abipusė priklausomybė tiesiogiai susijusi su jo mintimis, jis staiga mato, kad ši mintis – tai visa persmelkianti jėga pasaulyje, kuri veikia nepriklausomai nuo atstumų.
O iki tol jis tiesiog nejaučia, kaip jo mintys grįžta jam. Bet jeigu jis matytų, kokios jėgos iš jos kyla, tai bijotų blogai galvoti apie kitus, nes jaustų, kiek paskui jas užsuka atgal sau ir sukuria aplink save neigiamą kokoną. Ir tai – mūsų gyvenimas.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas. Kuo paaiškinti tai, kad nepakenčiu seminarų, man nepatinka toks bendravimo, mokymosi būdas?
Atsakymas. Puikiai jus suprantu. Tęskite, kiek galite, ir pamažu viskas ateis.
Yra žmonių, kuriems itin sunku sėdėti seminaruose, sunku suartėti su kitais. Reikia metų ar net dešimtmečių, kol žmogus supranta, kodėl seminarai būtini. Ir vis tiek kaskart ateiti į juos jam bus sunku.
Aš asmeniškai pagal savo prigimtį – visiškas vienišius. Uždarykite mane, sakykim, kalėjime, tik duokite visa, kad būtina, – kompiuterį, knygas, net durų galite neužverti – niekur neišeisiu. Mano prigimtis laikys mane viduje.
Yra žmonių, kurie itin mėgsta kompaniją, negali sėdėti namuose, jiems reikia sukiotis gatvėje, bendrauti su kitais. Tokiems žmonėms patinka seminarai, jie iš jų gauna didelį malonumą.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas: Kokių globalios krizės apraiškų nepastebime, nors turėtume į tai atkreipti dėmesį?
Atsakymas: Centrinis taškas, globalios krizės šaknis – žmonių tarpusavio atitolimas. Sėdamės prie savo kompiuterių, užsižaidžiame lyg vaikai ir nieko daugiau nesiimame.
Turime suprasti, kad tik mūsų vienų su kitais suartėjimas pasitelkus geras jėgas gali išvesti mus iš bendros krizės. Kitaip tariant, tai žmonių atitolimo krizė, kai kiekvienas siekia užsidaryti tam tikrame kokone, apie nieką daugiau negalvoti ir dėl nieko nesirūpinti.
Klausimas: Kodėl žmonės ne itin jaučia, kad yra krizė. Galbūt, jos neįvertina? Pavyzdžiui, pramonės krizę galiu įvertinti: atėjau – tuščios lentynos. O santykių krizė kažkaip slepiasi nuo žmogaus. Jis nesupranta, kas už to, ir kad tai labai rimta.
Atsakymas: Žmonės užsižaidžia su prisigalvotais „žaislais“. Įsitraukimas į žaidimą atitraukia juos nuo tikrosios problemos.
Todėl, viena vertus, žmonija tarsi auga, kita vertus, ji miršta. Viskas priklauso nuo tos būsenos blogio įsisąmoninimo. O kol kas judame tik tam, kad pripildytume kiauras kišenes tiems, kurie komanduoja ir viskam vadovauja.
Nieko gero priešakyje nematau. Reikia paaiškinti žmonėms, kur visa tai atves. Bus įsisąmonintas itin kartus, ilgas kelias, kai dirbome savo pačių priešams, kurie galvojo vien apie tai, kaip praturtėti mūsų sąskaita, kad galiausiai viską, ką sukaupėme ir perdavėme jiems, paleistų vėjais. Taip dirba žiaurus žmogaus egoizmas.
Būtina įsisąmoninti egoizmą kaip blogį ir suprasti, kad tai vienintelis blogis. Tuomet jau galėsime kalbėti, kaip iš jo išsivaduoti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Žydų kalendoriuje yra keturi naujieji metai. Naujieji metai daugmaž rugsėjį (Tišrei mėnesio 1 d.), kai pradedamas skaičiuoti kalendorius, paskui medžių naujieji metai ( Švat mėn. 15 d.), pavasario naujieji metai (Nisan mėn. 1 d.) ir vasaros (Elul mėn. 1 d.). Jie simbolizuoja atitinkamų dvasinių pakopų pradžią.
Esmė ta, kad egoistiniai norai sudaryti iš keturių lygmenų: negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus.
Negyvojo lygmens noras atitinka visuotinai priimtus žydų Naujuosius metus. Augalinį norą atitinka – medžių naujieji metai, tuo metu ima busti gamta ir Izraelyje sodina medžius. Toliau gyvūnų naujieji metai ir paskui – žmogaus.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Pasistenkite kreiptis į Kūrėją su džiaugsmu, juk esame Jo sukurtame pasaulyje ir turime, į ką kreiptis. Tam mums reikia šiek tiek užlipti ant savo egoizmo, kuris visąlaik reikalauja ir reikalauja, dėl ko nuolatos liūdime, esame nepasitenkinę.
Liaukitės verkšlenę Kūrėjui, kad Jis neduoda užpildymo. Priešingai, jei galime kreiptis į Jį – tai jau džiaugsmas. Ir jeigu noriu džiaugtis galimybe susisieti su Kūrėju, tai šio džiaugsmo viduje imsiu gauti iš Kūrėjo, juk džiaugsmas taps tuo kli, kurį Kūrėjas galės pripildyti. Tai ne šiaip psichologija, tai dvasinis pratimas, ties kuriuo reikia visąlaik dirbti.
Kūrėjas duoda šį pratimą, kad užuot kreipę dėmesį į save, imtume kreipti dėmesį į Kūrėją. Užuot kapstęsis savyje ir liūdėjęs, kad mano egoizmas neužpildytas, kreipiuosi į Kūrėją su džiaugsmu ir tai tampa mano dvasiniu kli.
Žmogui reikia daug metų, kad jis suvoktų šį patentą. Bet jeigu jis išgirs ir atliks šį patarimą, tai tučtuojau eis pirmyn. Stenkitės kiaurą dieną kreiptis į Kūrėją su džiaugsmu.
Visi patiria liūdesio ir abejonių laikotarpius, kurie gali trukti keletą metų. Bet vos tik žmogus įsisąmonina, kad kreipiasi į Kūrėją ir todėl visąlaik turi būti džiaugsme, juk yra priešais aukštesniąją jėgą – nuo tos akimirkos prasideda naujas jo gyvenimo etapas. Jis jau užmezga ryšį su Kūrėju.
Žmogus dar gali nejausti šio kontakto, kaip embrionas motinos įsčiose neįsisąmonina savęs. Bet jis jau dvasinio embriono būsenos ir jeigu išliks džiaugsmingas, nepaisant nieko, kas su juo vyksta, vadinasi jis pakils virš savo egoizmo ir pereis „susitraukimo“ ribą.
Kreiptis į Kūrėją norint Jį pradžiuginti, galvojant apie išorėje esantį Kūrėją, o ne apie tai, kas vyksta mano viduje, – tai svarbiausias perversmas, kurį mums reikia atlikti. Tai reiškia atsistoti ant dvasinio pasaulio slenksčio.

Iš poklabio su M. Laitmanu

Prasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu