Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Jei leidžiu blogai minčiai apie kitus išsiveržti į išorę, būti išsakytai ir išgirstai, taip suteikiu jai galimybę pasireikšti. Kol ji mano viduje, dar galiu ją nuslopinti, uždrausti šioms mintims išeiti iš manęs, kitaip tariant, galiu apriboti savo nuolatinę egoistinę prigimtį.
Neigiama mintis apie artimą prilygsta veiksmui. Bet galiu pagauti ir sustabdyti mintį, neleisdamas jai pasireikšti ir pakenkti kitiems. Mintis inicijuoja veiksmus, nors ir ne materialius. Jeigu leidžiu blogai minčiai laisvai tekėti bei veikti, nemėgindamas jos kontroliuoti ir nuslopinti, tai šituo kenkiu savo artimui ir atlieku blogą veiksmą pasaulyje.
Gyvename minčių pasaulyje. Mintis ir yra veiksmas. Todėl leisdamas blogoms mintims pasklisti ir manydamas, kad tai nieko baisaus, darau žalą ir taip lemiu, kas vyksta tikrovėje. Visas mūsų pasaulis, kiekvienas žmogus turės patikrinti save ir išsiaiškinti, kokį poveikį jis daro kitiems. Prireiks gilaus vidinio darbo ir daug pastangų iš kiekvieno.
Žmogus turi savyje pakeisti minčių kryptį kitų atžvilgiu: iš negatyvių į pozityvias. Ir tuomet šiame pozityviame požiūryje į kitą, žmogus pajaus papildomą gamtos jėgą, kurios anksčiau nejautė.
Pakeitę savo mintis iš neigiamų į teigiamas, išsigelbėsime nuo koronaviruso ir išvaduosime visą pasaulį nuo epidemijos ir kitų problemų. Juk taip imame atitikti gamtą, kad visi jos lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) būtų harmonijoje, su geromis mintimis, vienas kitą papildytų.
O tam trukdo tiktai mūsų blogoji prigimtis, egoizmas. Todėl šį egoistinį požiūrį į kitus būtina paversti geru. Tam reikia dirbti grupėse, kad pritrauktumėte gamtoje slypinčią gerąją jėgą ir priverstumėte ją atsiskleisti. Reikalaujame, kad tarp mūsų grupėje atsiskleistų ši gera jėga, geri santykiai, vienybė.
Jei leisime egoistiškoms mintims valdyti mus ir nepasieksime vienybės, koronavirusas vis labiau plis. Nuo šios ligos nebus vaistų, mat koronavirusas demonstruoja mūsų blogus tarpusavio santykius. Mes tik įvardijame tai virusu.
Ateis dar daug tokių „virusų“, kurie kyla dėl mūsų piktų minčių, ir labai kentėsime. Prieš pusmetį dar vylėmės, kad epidemija palaipsniui atslūgs. Bet dabar matome, kad bus tik blogiau, kol nepasakysime: „Gana!“
Mūsų neišsitaisymas pasireiškia kaip virusas, nes visas žmogaus kūnas užpildytas virusais. Virusai – tai  informaciniai blokai, kurie nuolat bendrauja tarpusavyje visuose kūno lygmenyse. Mes juos vadiname virusais, bet iš tikrųjų negalime egzistuoti be jų. Kiekvienas virusas – itin sudėtingas darinys, ir nesuprantame net milijoninės jo veikimo principo dalies. Mums nėra žinoma, kaip veikia mūsų kūnas.
Kai atsiskleidžia tokie gedimai virusų pavidalu, juos ištaisyti galima tik didesne už juos jėga. O aukščiau už virusą yra mintis. Virusai – nešėjai, perduodantys mintis, duomenis, informaciją į įvairias kūno dalis ir smegenis. Kadangi mūsų mintys ir norai veikia labai aukštu egoistiniu lygiu, todėl jie pasireiškia tokiais pavojingais virusais.
Jei norime juos nuraminti ir subalansuoti, reika kabalos mokslo. Pusiausvyra atkuriama per apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą. Būtina subalansuoti visas jėgas, kurios aktyvuoja šiuos virusus, kad jie būtų apriboti ir atsidurtų po ekranu. Tuomet visi virusai, kurie šiandien sukelia ligas, virs naudingais.

Vos ėmę studijuoti kabalą, jaučiamės esą užtikrinti, savo gyvenimo šeimininkais, žinančiais, ką daryti. Bet kurį laiką pasimokę staiga netenkame šio tikrumo. Ir tai mums duodama tikslingai, ne kaip tiesioginė kabalos studijavimo patirtis, bet dėl naujo, rimtesnio Kūrėjo santykio su mumis.
Kūrėjas nori, kad visą savo gyvenimą susiečiau tik su Juo, kitaip tariant, eičiau per gyvenimą laikydamasis už dviejų jėgų. Viena jėga – tai šio pasaulio žinios, kitaip tariant, gebėjimas normaliai organizuoti savo materialų gyvenimą kaip tai priimta. Bet drauge, turiu eiti tikėjimo jėga, kuri priskiriama dvasingumui.
Visą savo santykį reikia padalinti į dvi tikslias dalis: santykį su dvasiniu gyvenimu ir su materialiu. Materialaus egzistavimo atžvilgiu reikia pasistengti būti maksimaliai ramiais, kad neperneščiau ten įtampos ir nepasitenkinimo, kurį jaučiu dėl savo dvasinio vystymosi.
Toks yra mūsų darbas, ir jeigu žmogus moka tinkamai viską sudėlioti į vietas, jis labai greitai eis pirmyn dvasiniame pasaulyje.
Reikia suprasti, kad materialus gyvenimas duotas mums ne tik tam, kad parūpintų būtiną duonos kąsnį, tačiau kaip neatsiejamas dvasinės raidos papildymas. Materialiu turime vystytis taip, kaip dvasiškai, ir galiausiai pasistengti sujungti du pasaulius draugėn.
Dar išvysite, kaip nuostabiai viskas susijungia į vieną. Mano mokytojas Rabašas dirbo statybose armuotoju, betonuotoju, vėliau buvo batsiuvys, tarnavo ofise. Jis ėmėsi bet kokio darbo, nes tuo metu buvo nepaprasta su darbais. Žmogus privalo dirbti, būti santuokoje, išlaikyti šeimą, pasistengti viską subalansuoti. Būtent esant tinkamui visų gyvenimo sričių balansui žmogus galės tinkamai eiti pirmyn.
Bet kuriuo atveju tai užtruks metų metus… Juk būnant šiame žemiausiame, blogiausiame pasaulyje pamažu statome laiptus, vedančius į visos kūrinijos viršūnę. Ir mes jau šiek tiek pakilome šiais laiptas, bet šios pakopos kol kas neįsisąmonintos kaip kūdikio – kuris gyvena, tačiau nesupranta savo gyvenimo: nei kur gyvenąs, nei dėl ko, nei kam. Tam jam dar reiks daug augti. Bet kada nors tai būtinai priaugsime.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Norint pasiekt Izraelio Žemę reikia priimti laidavimo sąlygą?
Atsakymas: Sąvoka „žemė“ reiškia dvasinį pagrindą. „Izraelio žemė“ – tai ne Palestina ar Izraelio valstybė, o dvasinė savybė, kur žmonės būna abipusės meilės būsenos.
Komentaras: Kabaloje aiškinama, kad „žemė“ (ėrėc – hebr.) – tai noras, o „Izraelis“ – tai tie, kurie siekia Kūrėjo, davimo savybės.
Toroje rašoma, kad žmonėms priėjus prie Sinajaus kalno (t.y. kai tarp jų atsiskleidė neapykanta) jiems buvo iškelta sąlyga: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Atsakymas: Vienybė – tai pagrindinis gamtos dėsnis ir mes turime jį realizuoti. Esmė ta, kad po Didžiojo sprogimo mūsų noras susprogo į daugybę norų ir mes turime juos sujungti.
Visa gamta siekia vienybės, tik labai lėtai, laipsniškai, pagal savo dėsnius. O iš mūsų reikalaujama susivienyti tarpusavyje aukščiausiame gamtos lygmenyje – žmogaus lygmenyje.
Ir čia kyla problema: mes neįsisąmoniname, nesuprantame, nenorime to realizuoti. Bet mums vis dėlto teks atlikti tą užduotį arba geruoju, arba, kaip sakoma „per kančias į laimę“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Sakote, kad norint „pamilti artimą, kaip save“ pirmiausia reikia pamilti save. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Prieš pradėdamas dirbti ties meile kitiems, turi pajausti, kiek myli save, visą laiką galvoji apie save, negali atsisakyti nieko savo. Tau svarbiausia patenkinti save, kad būtų gerai tau. Tu niekaip negali galvoti apie kitus.
Kai visą tai tikrini ir jauti, koks esi egoistas, tada imi suprasti, kad tau nieko nereikia, tik perkelti tokį požiūrį į save mylimą ant kitų.
O tas, kuris dar nejaučia, kad myli tik save, ir net labai stipriai, negali pradėti dirbti ties meile artimui. Jis nesupranta, kas yra meilė.
Meilės kategoriją pasiekiame iš meilės sau, kai visuomet esu apie save, visuomet dėl savęs. Pavyzdžiui, dabar sėdi patogiausioje padėtyje ir jau galvoji apie tai, kaip greitai grįši namo, pailsėsi, atsigulsi ant sofos. „Kur mano šlepetės, kur mano televizorius, kur mano vakarienė?“ Kitaip tariant, nuolat sieki komforto. Nori pralinksminti tik save mylimą, apklostyti, paguldyti į šiltą lovą.
Tai reikia gerai savyje pajausti. O pajausti tai galima dešimtuke.
Kai dešimtuke sieki galvoti apie kitus, tada tiksliai pajauti, kiek myli vien save. Tau nereikia draugų, nereikia nieko. Tu negali galvoti apie nieką – vien apie save.
Būtent iš šio blogio įsisąmoninimo jau gali kalbėti apie tai, kaip turi mylėti kitą. Tu turi meilės sau pavyzdį. O dabar padaryk taip, kad su kitu elgtumeisi taip pat, kaip elgiesi su savimi. Tai nėra paprasta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Ar galite jausti mokinius, mokydami juos virtualiai, juk prieš jus – milijonas žmonių? Jūs nė nežinote jų vardų, nežinote, kaip jie atrodo. Ką būtent jaučiate?
Atsakymas: Tai nesvarbu. O kaip tai vyksta didelėje auditorijoje? Sakykime, dėstau universitete, kurio didžiulėje salėje sėdi keli tūkstančiai studentų. Bet jeigu prieš juos esu ekrane, kodėl tai blogiau? Manau, šiuolaikinės techninės naujovės visai netrukdo. Viskas priklauso nuo to, kuo pripildome savo kanalus.
Komentaras: Vis dėlto bandau suprasti, ką reiškia jausti didžiulį žmonių skaičių, net visą žmoniją? Pavyzdžiui, mano organizmas sudarytas iš milijardo ląstelių, bet juk nejaučiu kiekvienos ląstelės.
Atsakymas: Tačiau organizmas žino, kaip save valdyti ir kontroliuoti.
Klausimas: Tačiau žmogus gali jausti tik kelis artimus žmones arba jų patiriamas būsenas?
Atsakymas: Ne. Jei siekiame įgyvendinti vieną bendrą temą, norime prieiti prie vienos bendros išvados, tuomet manyje yra labai aiškus, glaudus kontaktas su visais auditorijoje esančiais žmonėmis. Nekyla jokių problemų. Viskas priklauso tik nuo to, kiek suprantame ir priimame mūsų vienintelį bendrą tikslą.
Klausimas: Kartais jaučiu, kad kas nors nutiko mano kepenims, skrandžiui, plaučiams. Jūs galite lygiai taip pat jausti, kad kažkas nutiko mokiniams Lotynų Amerikoje, tarkim, Čilėje? Jūs taip jaučiate?
Atsakymas: Taip irgi jaučiu. Bet esmė ne ta. Dėl savo ryšio galime palaikyti vieni kitus, paskatinti, išlaikyti, patraukti. Apskritai kurti dinamiškesnį ryšį.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Reikia siekti užtikrinti, kad mūsų kreipimasis į Kūrėją būtų kuo toliau nuo mūsų egoizmo, ir mes norėtume susivienyti centriniame taške tarp mūsų visų. Tai reiškia: aš anuliuoju save ir elgiuosi su visais vienodai, man nėra gerų ar blogų, artimų ar tolimų, visi yra absoliučiai lygūs.
Visą laiką rūpinuosi, kad negalvočiau apie savo naudą, apie savo jausmus, supratimą, užsipildymą ir daryčiau viską tik tam, kad sukurčiau kli, susivienijimą, vienybę – Kūrėjo atskleidimo, Jo didybės vietą.
Kūrėjas vadinamas „vieta“, ir mes turime galvoti apie tai, koks yra šios vietos ypatumas, savybė, sritis, kurią mes kuriame tarpusavy. Ir tada dėl šių savybių, šios vietos esmės, mes nusipelnome Kūrėjo atskleidimo. Šią vietą mes kuriame, patys save anuliuodami, stengdamiesi ją kurti kartu. Ir tada Kūrėjas tikrai turės vietą, kur jis galės atsiskleisti. Ši vieta jau egzistuoja, bet egoistine forma. Mes pakylame virš egoizmo ir leidžiame visiems būti šioje vietoje. Pasirodo, kad ši vieta yra virš mūsų egoizmo, aukščiau už žinias, ten mes sukuriame vietą, kurioje Kūrėjas galėtų atsiskleisti. Mes patys kuriame Kūrėją.
Jei sukursime tokią Kūrėjo atskleidimo vietą, tada iš tikrųjų paaiškės, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“. Pakilę virš norų gauti malonumą ir norėdami susijungti virš jų, mes kuriame kažką naujo, ko anksčiau nebuvo. Apie tai sakoma: „Jūs mane sukūrėte“.
Iš to atsiranda teisingas problemos sprendimas šiame materialiame pasaulyje, kur vis labiau įsiliepsnoja konfliktai: kairieji prieš dešiniuosius, vienos partijos ir tendencijos prieš kitas. Šiam priešiškumui nėra pabaigos, ir neramumai gresia peraugti į pilietinį karą.
Turime suprasti, kad visi šie ginčai mūsų niekur nenuves, ir yra tik vienas sprendimas, kad kiekvienas nusileistų kitam ir pripažintų visų kitų nuomonių egzistavimo teisę. Kūrėjas neleis mums nei nepaisyti savo nuomonės, nei sunaikinti kitų. Egoizmas yra amžinas, ir tik virš jo galime sukurti vietą Kūrėjui atskleisti.
Todėl yra tik vienas visų konfliktų sprendimas tarp visų šalių. Jie vis labiau plis, kad paskatintų mus priimti šį unikalų sprendimą: galų gale visas nuodėmes padengs meilė – kiekvienas šiek tiek pasislinks ir suteiks vietos visiems kitiems.
Nesvarbu, ar jis kairysis, ar dešinysis, bet kuri neįprasta nuomonė turi teisę egzistuoti, nes tik esant teisingam ryšiui tarp jų, kai kiekvienas aukoja ką nors kito labui, mes kuriame apskritą ratą. Šiame rate yra vietos visiems, nes jis sukurtas abipusėmis nuolaidomis, siekiant kartu egzistuoti.
Todėl čia turėtų būti ne neapykanta dešiniesiems ar kairiesiems, o pripažinimas, kad bet kuriai tendencijai yra vietos, ir aš nekenčiu tik savo egoizmo, kuris nori anuliuoti visus kitus. Bet ir jo aš nekenčiu tik todėl, kad jis neleidžia man susivienyti su kitais, ir ne daugiau.
Juk virš egoizmo galiu užmegzti ryšį su kitais, jei šiek tiek jį sumažinsiu. Taip aš galiausiai sukuriu vietą, kuri bus vadinama „Kūrėju“. Kūrėjas atsivers, ir pasaulis gyvuos kaip Kūrėjo atskleidimo vieta.
Niekas neturėtų galvoti apie savo neapykantą kitiems ir jų anuliavimą, reikia kiekvienam suteikti vietos, kad mūsų abipusės nuolaidos galėtų sukurti vietą Kūrėjui atsiskleisti. O jei prieš mane nebus opozicinių nuomonių, kitų partijų, judėjimų, žmonių, oponentų, tada negalėsiu sukurti Kūrėjui vietos. Kūrėjas egzistuoja tik mūsų abipusių nuolaidų vietoje.
Todėl dar pamatysime, kaip auga neapykanta ir opozicija. Nereikia tikėtis, kad judėjimai nurims. Atvirkščiai, bus vis blogiau. Tačiau taikydami teisingą požiūrį, galime rodyti pavyzdį kitiems: visų pirma turime suteikti vietos kitam ir išmokyti jį suteikti vietos likusiems.
Taigi, subalansuosime savo santykių sistemą, subalansuosime priešingas jėgas ir išlaikysime vietą, atsiradusią dėl tarpusavio nuolaidų. Jei mums pavyks sukurti tokią vietą, mes suteiksime pasauliui Kūrėjo atskleidimo metodiką.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Svarbiausias dalykas studijuojant kabalą yra ne žinių įgijimas, o naudojimas stebuklingos šio mokslo savybės, vadinamos „sgula“, apie tai rašo Baal Sulamas įvade į „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Per mokslą mus veikia jėga, kuri vysto mūsų altruistines savybes, meilę artimui. O jau per šias savybes mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį, mus valdančią sistemą.
Tai nepriklauso nuo išmoktos medžiagos apimties, o tik nuo tikro ketinimo širdyje, nuo stengimosi tapti tokiu duodančiu ir mylinčiu, apie kokį kalba išminčiai kabalistai.
Klausimas. Iš kur kabalistinės knygos turi jėgą, kuriančią tokius kokybiškus pokyčius žmoguje, kad jis atskleidžia naują tikrovę?
Atsakymas. Kabalistinės knygos buvo parašytos kabalistų, kurie pasiekė aukštų davimo ir meilės artimui pakopų ir aprašo visus šiuos dvasinius veiksmus. Skaitydami mes norime suvokti tai, ką suvokė jie, tapti taip pat duodančiais ir atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės neapsigauti, įsivaizduodami Kūrėją kažkaip kitaip, o tik kaip bendrą davimo ir meilės jėgą, į kurią norime būti panašūs.
Mes pradedame keistis davimo artimui kryptimi, suartėjame ir viską darome dėl vienas kito, kadangi tik tokiu būdu galėsime atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės įtikinti save, kad tokiu būdu judame pirmyn ir norime, kad mumyse įvyktų pokyčiai.
Kiekvieną dieną aš tikrinu save: ar pradėjau geriau elgtis su draugais? Aš ieškau, kaip galiu pasiekti meilės artimui kaip sau, kad nuo meilės kūriniams pereičiau prie meilės Kūrėjui.
Klausimas. Koks mokytojo vaidmuo studijuojant kabalą?
Atsakymas. Mokytojas siekia pabudinti žmoguje gebėjimą išgirsti, apie ką kalba kabalos mokslas. Juk žmogus klauso apie meilę artimui, bet žodžiai tarsi pralekia pro ausis. Bet jei žmogus neįvykdys šios sąlygos, tai neatskleis Kūrėjo, ir visas jo mokymasis bus veltui.
Klausimas. Kuo skiriasi paprastas mokytojas nuo kabalos mokytojo?
Atsakymas. Kabalos mokytojas – tai laidininkas, kuris veda žmogų per visas jo vidines ir išorines būsenas, kad jis galiausiai suprastų, jog svarbiausia yra meilė artimui.
Be mokytojo mokytis kabalos neįmanoma, nes žmogus šiame gyvenime vadovaujasi savo egoizmu. Ir todėl jis niekada negalės nukreipti pats savęs teisingiems veiksmams, kitaip tariant, meilei artimui, kuri atveda prie davimo Kūrėjui.
Klausimas. Kaip pasirinkti kabalos mokytoją ir patikrinti, ar jis tikras?
Atsakymas. Visų pirma, tai nustatoma pagal jausmą širdyje. Be to, reikia pasižiūrėti, iš ko šis žmogus pats mokėsi – tai labai svarbu. Žodis kabala ne veltui reiškia „gavimą“, juk ji perduodama kaip dvasinis paveldas iš mokytojo mokiniui.
Taip buvo anais laikais ir tik pastaruoju akivaizdžiai prasidėjo masinis kabalos mokymasis, didelėse grupėse. Todėl mokytojas perduoda savo žinias ne vienam mokiniui, o visai grupei.
Kabalą gali dėstyti tas, kas gavo ją iš pripažinto kabalisto, jos mokėsi daug metų ir gali paaiškinti tai, kas parašyta pirminiuose šaltiniuose.
Klausimas. Ar yra kokių reikalavimų pradedančiam studijuoti kabalą?
Atsakymas. Reikia būti normalios fizinės, psichologinės, psichinės būsenos. Daugiau nėra jokių sąlygų, nereikalaujama išskirtinių gebėjimų. Galiausiai visi žmonės turės tapti kabalistais ir atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje.
Klausimas. O jei žmogus nemėgsta ir negeba mokytis?
Atsakymas. Yra pasakyta, kad „ne protingas mokosi“, o tas, kuris vedamas širdies siekia sužinoti, dėl ko jis gyvena, kokia jo gyvenimo prasmė. Jei žmogų jaudina šie klausimai, tai rodo, kad jis pasirengęs dvasiniam vystymuisi.
Klausimas. Vaikai visada su nekantrumu laukia atostogų. Ar kabalos mokinys taip pat suvokia mokslą, kaip kažką apsunkinančio?
Atsakymas. Už kabalos mokymąsi neduoda premijos ir mokslinių laipsnių. Todėl žmogus, panorėjęs mokytis, turi sumokėti už tai savo laiku ir pastangomis. O vietoj to gauna dvasinį pasitenkinimą nuo to, kad užsiima didingiausiu reikalu, koks tik gali būti ne tik mūsų pasaulyje, bet ir apskritai visoje tikrovėje.

Iš pokalbio su M.Laitmanu

Klausimas. Jei kabalos mokomės siekdami atskleisti Kūrėją, tai kokiais instrumentais naudosimės? Mikrobus galima pamatyti per mikroskopą, žvaigždes – per teleskopą, o kuo galima pamatyti, atskleisti Aukštesniąją jėgą?
Atsakymas. Aukštesnioji jėga atsiskleidžia mano santykiuose su draugais, su kuriais kartu mokausi vienoje grupėje. Tiek, kiek aš skiriu jiems meilės, rūpinuosi jais, dalyvauju, skirdamas jiems svarbiausią vietą savo gyvenime, ir vystau savyje davimo jiems jėgą, atskleidžiu tarp mūsų ryšių tinklą.
Šis tinklas visada egzistavo, mes jo nekuriame, bet kuriame vidinius instrumentus jam atskleisti.
Mūsų ryšys yra ir buvo visada, mes tik išryškiname jį, kad jame pajaustume tekėjimą davimo ir meilės jėgų, kurios sukuria mumyse Kūrėjo pojūtį.
Klausimas. Kur atsiskleidžia Aukštesnioji jėga – jausmuose ar prote?
Atsakymas. Iš pradžių Aukštesnioji jėga atsikleidžia jausmuose, o paskui – prote.
Mokomasi pagal pirminius kabalistinius šaltinius, ir mokslas susideda iš dviejų dalių. Viena dalis skirta visatos kūrimo studijoms, pasaulių, parcufųsfirų, sielų atsiradimui, kaip viskas buvo sukurta iki tol, kol žmogus aptinka save šiame pasaulyje egzistuojantį biologiniame kūne ir pajaučia norą atskleisti savo šaknį, savo šaltinį.
Atskleidęs jis pradeda jį tyrinėti, kildamas iš apačios aukštyn: nuo savęs, egzistuojančio šiandien, per draugus dešimtuke, kad atskleistų visas dvasines pakopas, kitaip tariant, visas nusileidusias pas jį jėgas, palaipsniui jas vis geriau pažindamas.
Abi mokymosi dalys: vistos struktūros mokymasis ir jos kūrimo nuo viršaus žemyn, taip pat kilimas atgal aukštyn iš tos tikrovės, kurioje šiandien esame, turi vieną tikslą: atskleisti Aukštesniąją davimo jėgą, kuri vadinama Kūrėju.
Bus tęsinys.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu