Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Diena, kai iš šio pasaulio išeina didis išminčius, mokytojas, dvasinis vedlys, yra ypatinga. Juk jis pakyla dar viena pakopa aukščiau, parodydamas mums, kad turime sekti paskui jį.
Matome, kad kiekvienas didis kabalistas žengė žingsnį pirmyn, savo ypatinga forma priartindamas žmonėms kabalos mokslą, Kūrėjo atskleidimą, metodiką, supratimą, jautimą, susiliejimą su Kūrėju, vienybę.
Manau, kad Rabašas žengė paskutinį žingsnį po visų. Jis stovi ant visų iki jo gyvenusių kabalistų pečių – pradedant mokytoju Akiva iki Ari, Ramchal, Baal Šėm Tov. Rabašas apibendrino viską, ką jie atskleidė žmonijai ir perdavė šią metodiką mums parengtą, tvarkingą, tad galime ja naudotis ir ją įgyvendinti.
Mums reikia laikytis jo straipsniuose išdėstytų instrukcijų dėl dvasinio darbo. Rabašas aiškindamas norėjo apsiriboti tik vidiniu žmogaus darbu. Jis nesileidžia į filosofinius ar istorinius aiškinimus, neaiškina bendros žmonijos raidos. Jis labai saugojosi, kad nepasirodytų didžiu kabalistu, kaip Baal Sulamas, Ari ir Ramchal, ir stengėsi kukliai laikytis šešėlyje. Ir taip tęsėsi per visą jo gyvenimą.
Mes dar atskleisime jo indėlio esmę, jo tikrąją aukštumą, ir kuo iš tikrųjų buvo mūsų Mokytojas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Jūsų mokytojas Rabaš rašo, kad malda – tai darbas širdyje, o širdis – visi žmogaus norai. Kaip žmogus gali dirbti su savo norais, jeigu šie jam nepaklūsta? Kaip jis gali juos valdyti?
Atsakymas: Malda – tai kreipimasis į aukštesniąją jėgą, kitaip tariant, į bendrą gamtos jėgą, kurią vadiname „Kūrėju“. Kabalos mokslas aiškina, kaip turime nusiteikti gamtos atžvilgiu, kad iš jos gautume tinkamą davimą ir tuomet gamta atsiskleis mums.
Todėl turime pakeisti savo norus taip, kad jie nukreiptų mus į davimą.
Komentaras: Išeitų, kad atverčiu kokį nors maldyną ir randu, kad ten parašyta, jog turiu prašyti, bet prieinu prie kokios nors maldos vietos, o širdyje mano norai kiti, kitos problemos – kyla disonansas.
Atsakymas: Malda – tai, ką jaučia mano širdis. Todėl reikia nusiteikti, kad pajaustum, „ko nori mano širdis?“.
O didžiųjų išminčių parašytos maldos nurodo, ko turime pasiekti. Jie aprašė norimus pojūčius, norimus polėkius širdyje, kuriuos turi pajausti.

 Iš pokalbio su M. Laitmanu

Komentaras: Ilonas Maskas yra pasakęs: „Per 4 milijardus žemiškos istorijos metų nutiko keletas išties svarbių įvykių: vienaląsčių organizmų atsiradimas, daugialąsčių organizmų atsiradimas, išsiskirstymas į gyvūniją ir augaliją, gyvūnų išsilaipinimas sausumoje, žinduolių vystymasis ir sąmonės vystymasis. Kitas didžiulis žingsnis – tarpplanetinis gyvenimas, tai beprecedentė kelionė, kuri dramatiškai pakeis ir praturtins mus.“ Prašau jus tai pakomentuoti.
Atsakymas: Su tuo visiškai nesutinku. Ką tai duos?! Kodėl ankstesnės raidos pakopos turi atvesti mus prie šios paskutinės – „skraidysim nuo žvaigždės prie žvaigždės?“. Juolab, kad mūsų energetinė ir fizinė būsena tokia, kad tie skrydžiai atsieis šimtus metų! Kam skristi? Nuo vienos pievutės prie kitos?
Klausimas: Kitu didžiuliu žingsniu jis laiko tarpplanetinę raidą. O koks anot jūsų kitas didelis žingsnis?
Atsakymas: Kitas didelis žingsnis bus gyvybės prasmės atskleidimas: kodėl ji apskritai atsirado kadaise iš nieko, o paskui ėmė vystytis tomis pakopomis, kurias jis paminėjo.
Klausimas: O toliau žmogus ateina prie to, dėl ko jis gyvena?
Atsakymas: Taip. Kuo toliau vystomės, tuo labiau norime žinoti savo šaknį, šaltinį. Štai tai mus domina. Tai ir yra gyvenimo prasmės ieškojimas, nes mūsų šaknyje slypi viskas.
Šiandien, kai ką nors darome, vystome jėgas ar duomenis, esančius mūsų šaltinyje.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Jeigu savo kelią pradedame visiškoje tamsoje, nematydami tikrosios vidinės grupės būsenos, o tik išorinius veidus, jei ne mūsų jėgoms įvertinti mokytoją, jei nesuprantame, apie ką kalba kabalistinės knygos, arba dar blogiau, jei galvojame, neva suprantą, apie ką parašyta, – kas gi padės nesuklysti šiame kelyje?
Atsakymas: Tikėkis pagalbos iš aukščiau. Bet iš tikrųjų reikia nuolatos bijoti, kad gali praleisti didelę tau skirtą progą ir iš šito kelio nukrypti į šoną.
Baal Sulamas viename iš savo laiškų mokiniui rašo: prieš metus buvai labiau pažengęs negu dabar – bet nesiliauk viltis Kūrėjo gailestingumu ir tęsk, galbūt ir grąžinsi ankstesnę galimybę.
Žingsnių, kuriais einame pirmyn, negalima įvertinti pagal mūsų egoistinius kriterijus – jie nepaklūsta mūsų egoistiniam protui. Mums atrodo, kad vyksta kažkokie atsitiktinumai, egzistuoja kažkokia protekcija arba, atvirkščiai, nelaimingas atsitikimas, kada vienas supainioja kitą. Bet viskas apskaičiuota iš aukščiau – išskyrus tavo „subtilios sielos jautrumą“.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo to, kaip subtiliai, tiksliai visą laiką save nuteiksi į tai, kas tau atrodo yra dvasingumas. Kas kad kol kas nežinai, kas tai yra, bet patikrink, ar iš tikro dvasingumas  yra toks?
Tikėtis pagalbos iš aukščiau, nereiškia laukti ir likti pasyviam. Pagalba suteikiama tam, kas pats ją sau prišaukia! Nelaikyk save pačiu protingiausiu, visažiniu, viską jaučiančiu, suprantančiu ir galinčiu savarankiškai priimti sprendimus, bet ir nesakyk, kad viskas priklauso nuo Kūrėjo, ir mums nebėra daugiau ką veikti, nuo mūsų niekas nepriklauso.
Neįkrisk nei į vieną kraštutinumą, nei į kitą! O visąlaik jausk save tarsi pakabintą ore. Iš šio pasaulio negali gauti jokių rodiklių, liudijančių tavo dvasinį tobulėjimą, bet ir iš viršaus negali jų gauti, neturėdamas su jais ryšio. Ir ką gi daryti?
Ir čia, patekęs į visiškai beviltišką padėtį, tu pradedi ieškoti ir aiškintis, kas yra knygos, mokytojas, grupė. Juk tai ne jų materialūs vaizdai: ne įrištos knygos, ne žmogus, kuris keletą valandų per dieną dėsto man pamoką, ne draugai, su kuriais ateinu pasėdėti prie vieno stalo.
Nerimaudamas ir bijodamas pradedu ieškoti šių vidinių suvokimų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu