Klausimas: Ar pakanka virtualaus ryšio, kad žmogus vystytųsi kaip asmenybė?
Atsakymas: Ateityje virtualus ryšys bus kitokios kokybės. Ji bus jausminių, vidinių ryšių plėtojimo pagrindas, šių ryšių bet kuriuo atveju neperduosi per verbalinį ar fizinį bendravimą.
Mums tik atrodo, kad taip vieni su kitais kažkaip kontaktuojame. Turime užmegzti širdžių, minčių ryšį, o ne fiziškai stovėti vieni priešais kitus ir taip suvokti kitus, dalintis įspūdžiais.
Klausimas: Kokius naujus pojūčių organus patartumėte išvystyti, kad geriau komunikuotume pasitelkę virtualų ryšį?
Atsakymas: Patarčiau žmonėms mokytis gyventi vien mintyse, kad visi mėgintų būti susiję į vieną mintį, vadinamą „kūrinijos sumanymu“. Kad tame sumanyme suprastų vieni kitus, susilietų tarpusavyje, ir užmegztų ryšį su ta mintimi, kuri valdo visą Visatą, visą pasaulėdarą, ir į kurią turime įsijungti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Kokia tai būsena, kai žmonės jaučiasi esą kaip viena visuma?
Atsakymas. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas. Mūsų pasaulyje nėra tokių pojūčių. Atplėšdami save nuo egoizmo ir savo altruistinę, manyje gimusią dalį prilipdydami prie kitų draugų, kurie irgi atnešė savo altruistinę dalį į bendrąją sistemą, drauge sukuriame šių dalelių visumą.
Tarkime, atnešu šviesą į bendrą sistemą, ir kartu su manimi, kiekvienas mano draugas taip pat nukreipia į čia savo šviesos dalelę. Galiausiai susijungiame savo norais pakilti virš savęs ir susilieti altruistinėmis jėgomis. Tai altruistinių jėgų bendras susiliejimas, vadinamas „siela“.
Beje, siela – bendra visiems, ir kiekvienas, kas prisijungia prie dešimtuko centro, pajaučia bendrą sistemą, vadinamą siela.


Klausimas. Jungianti žmones energija, jėga – nekintantis dydis?
Atsakymas. Pati sistema stabili, bet mūsų atžvilgiu ji nėra pastovi, nes ją suvokdami nuolatos judame. Kitaip tariant, sistema nekinta, o mes jos atžvilgiu visąlaik judame, kad vis labiau ją pasiektume.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

 

Klausimas: Tarp žmonių yra įvairių atstumo rūšių. Į intymią atstumo zoną (15–45 cm) gali patekti tik artimiausi, pavyzdžiui, vaikai ir tėvai. Asmeninė zona (45–120 cm) naudojama kasdien bendraujant su pažįstamais žmonėmis. Socialinė zona (120 cm–4 m) pasitarnauja bendraujant darbe, su pašaliniais žmonėmis. Visuomeninė atstumo zona yra daugiau nei 4 metrai: paskaitos, susirinkimai ir t. t.
Ar leistina mokymosi procese pažeisti intymią zoną, kitaip tariant, seminare sėdėti arti, dainuoti dainas apsikabinus ir t. t.?
Atsakymas: Nelygu, apie ką seminaras, koks jo tikslas. Jei žmonės mokosi integralaus tarpusavio ryšio ir suartėjimo, pamažu teorinę medžiagą turi įgyvendinti ir praktiškai. Todėl, žinoma, vedami praktiniai užsiėmimai.
Kai sėdime arti vienas kito, galime pasakoti intymesnius išgyvenimus. Galime susikabinti rankomis, šokti, kartu valgyti, kitaip tariant, naudotis visomis žmonių bendravimo formomis.
Komentaras: Sakykime, kaip instruktorius suprantu, kad tai turi būti ne iš karto, o po dviejų trijų užsiėmimų mėnesių. Bet visgi reikia atsižvelgti ir į individualias žmogaus ypatybes. Juk vieni juda greičiau, o kitiems tai duodasi sunkiau.
Atsakymas: Turi pažinti savo mokinius, juk po kelių užsiėmimų matyti, su kuo galima suartėti, su kuo – ne, kam reikia daugiau aiškinti, o kam pateikti kokių nors pavyzdžių.
Klausimas: Pasitelkti visuomenės nuomonę ar vis dėlto laukti, kol žmogus pats norės?
Atsakymas: Ne visuomenės, o grupės nuomonę. Ji – būtina.
Bendra grupės nuomonė veiks kiekvieną, todėl visi pamažu, daugiau ar mažiau pasieks bendrą vardiklį, bendrą būseną, bendrą nuomonę. Tokia grupės prigimtis, kai žmonės kartu dirba, mokosi, bendrauja.
Turime suprasti to tikslo, į kurį einame, svarbą, ir ši svarba veiks žmogų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Žydai būtų amžinai likę egoizmo vergais, juk jie puikiai gyveno Egipte, buvo sotūs ir džiaugėsi gyvenimu. Bet Kūrėjas staiga keičia jų norą ir jie ima klausti: „Kam gyvename? Koks tai gyvenimas? Koks jo tikslas?“
Žmogus keičiasi, kaip tai vyksta ir mūsų dienomis. Juk atrodytų, kas mums blogai? Šiandieninis pasaulis kiekvieną gali aprūpinti visokeriopa gausybe, bet mes viską sugadiname. Tarsi patys tai darytume, bet iš tikrųjų taip mus veikia aukštesnis valdymas ir sugadina mus, neleisdamas mėgautis gyvenimu.
Galėtume gimdyti vaikus ir mėgautis šeima. Jei prieš šimtą metų žmonija būtų turėjusi tokias galimybes kaip šiandien, manytų, jog tai gyvenimas rojuje. Kodėl gi mes juo nepatenkinti? Tai reiškia, jog „mirė Egipto karalius“.
Ankstesnysis egoistinis noras, kai mėgavomės gyvenimu, vaikais, šeima, atostogomis, sveikata – mirė. Gyvenimas nebesuteikia malonumo.
Noras mėgautis išaugo, bet ne kiekybiškai, o kokybiškai, ir reikalauja naujų, aukštesnių pripildymų. Siūlote jam galybes mėsos, žuvies, pyragų, saldainių, kelionių, o jis nieko nenori. Daugelis žmonių serga depresija, vartoja narkotikus, net nori nusižudyti. Savižudybių skaičius auga arba žmogus staiga įsigyja ginklą ir pradeda šaudyti visus iš eilės.
Iš kur tai atsiranda? Iš Kūrėjo. Tai Jis sugadina mūsų norą mėgautis ir nuodija mūsų egzistavimą. Nesugebame niekuo užpildyti savo noro, ir jaučiame, kad geriau mirtis nei toks gyvenimas.
Pirmiausia turime suprasti, kad tai ateina iš viršaus, pagal gamtos vystymosi programą. Negalime tam priešintis ir kažkaip kompensuoti, kad ištaisytume padėtį. Jokie raminamieji neišgelbės nuo šio smūgio, jei „mirė Egipto karalius“.
Žydai puikiai dirbo per „septynerius sočius metus“ ir jautė juos sočiais. Nejau manote, kad per „septynerius alkio metus“ maisto sumažėjo? Viskas buvo lygiai taip pat, tačiau jie jautėsi tarsi nieko neturėtų, ir prasidėjo badas. Juk jie jau niekaip negalėjo patenkinti savo noro mėgautis – taip pat, kaip ir šiandienis pasaulis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Suprantama, kad šiandien žmonės jau negali būti be interneto. Tačiau kada jie pajaus, kad ten viduje slepiasi Kūrėjas ir jie ieško būtent Jo?
Atsakymas: Pirmiausia žmonės turi pajausti interneto, nūnai jo sukurto ryšio tuštumą, idant kiltų pokyčių poreikis. Juk žmonės norėjo atskleisti kažkokius naujus ryšius, kitą, įdomų, pilnavertį gyvenimą, tikėjosi išeiti iš savo tuštumos, kurią jautė kiekvienas ir bent tenai rasti kokį nors prisipildymą.
Anksčiau žmonės reikalavo „duonos ir reginių“, o dabar − „duonos ir interneto“, juk pastarasis kaip tik ir užtikrina reginius ir pramogas. Ir staiga pramogos pasibaigs…
Ir nejau liksiu tik su duonos kąsniu? Tik ten ir bus mano gyvenimas – kaip asilo, kuris težino savo ėdžias?
Ir tada žmonės pradės ieškoti dvasinio pripildymo. Lygiai taip, kaip tie, kurie jau dabar pajuto tuštumą savo gyvenime. Liks viena duona – o be jos nėra kuo užpildyti mūsų gyvenimo.
Ir jei netgi internetas nesuteikia pripildymo, tai kas gi tada? Juk šis tinklas sakytum gali suteikti viską, kas yra pasaulyje. Čia bus tūkstančiai skirtingų galimybių: 3D, visokiausi vaizdo efektai, stereo vaizdas, o žmogaus visa tai nedomins. Jeigu nėra noro, tai nepriviliosi jokiais blizgučiais.
Ir kaip dabar, mūsų mokiniai lygiuojasi į mus, nes jaučia, kad čia yra Šviesa sielai, kažkas malonaus, įdomaus, tikro – taip ir esantys virtualiame pasaulyje, tai pajaus ir ateis pas mus, per tą patį interneto tinklą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Jaučiame, kaip toli vieni nuo kitų esame, ir niekas netraukia mūsų susijungti, juk šioje vienybėje jaučiame dulkių skonį. Bet jei pasistengtume į šią būseną atnešti naują skonį, tai šitai mus labai suartintų tarpusavyje.
Kaip suteikti gyvastį tai vienybei, kad vietoj dulkių skonio jaustume gyvastį? Reikia jam pridėti vandens, chasadim, ir dulkės virs žeme. Iš kur imti tą vandenį? Kad ir iš ašarų! Verkite, kad jaučiate dulkių skonį tarpusavio ryšyje. Tuos ryšius reikia atgaivinti, ir tuomet juose atsiskleis Kūrėjas.
Verkiame iš apgailestavimo, kad negalime suartėti vieni su kitais. Egoistiniai norai neleidžia mums susijungti į vieną širdį ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, amžiną gyvenimą ir Kūrėją. Žinoma, nesugebame patys to atlikti, bet reikia prašyti! Ir tuomet Šviesa veiks mus, sujungs.
Būtina pajausti dulkių skonį, juk tai tiesa – ir drauge dirbti, kad šias dulkes, šią dykumą, paverstume Rojaus sodu.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kiekvienam tai atsiskleidžia savais keliais ir skirtinga forma, bet galiausiai visi ima įsisąmoninti, kad visa pasaulių sistema – tai viena tobula sistema, kur viskas tarpusavyje susiję. O mes esame pasaulio centre ir vienydamiesi nusprendžiame, kaip greitai visas pasaulis ims siekti bendros vienybės.
Vienybė mūsų kabalistinėje grupėje atsiskleis kaip centrinis, lemtingas ir viską apibrėžiantis veiksnys visam pasauliui. Ir tuomet pajausime nukreiptą į mus meilę ir neapykantą, rūpestį, kitaip tariant, visus tuos jausmus, kuriuos žmonija patiria mūsų atžvilgiu.
Iš šie jausmai turi teisę būti, juk būtent mes atsakingi už visuotinį išsitaisymą. Netrukus tai ims atsiskleisti, kaip iš pasėto dirvoje grūdo pamažu išdygsta daigelis.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Tarkime šiame pasaulyje gyvenantis žmogus jaučia kokius nors kritimus, pakilimus: yra geros ar blogos nuotaikos, jam susiklosto kokios nors situacijos. Visa tai Šviesos poveikis?
Atsakymas: Taip, žinoma. Taip jaučiame Šviesą. Ji transformuojasi mumyse į įvairias scenas, pavidalus.
Bet iš principo, be Šviesos ir jai priešingo noro daugiau nieko nėra. Gamtoje egzistuoja tik šios dvi priešingos savybės – Šviesa (noras duoti, pripildyti) ir priešingas jai noras gauti, t. y., teigiama ir neigiama savybė. Jų tarpusavio kombinacija atrodo mums kaip įvairūs objektai ir reiškiniai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Vienas iš pagrindinių gamtos dėsnių – priešybių vienybė. Kaip tai galima susieti su Kūrėju?
Atsakymas: Priešybių vienybės dėsnis kalba apie tai, kad galiausiai jos visos turi susijungti draugėn.
Kūrimo pradžioje visos priešybės buvo susitelkę viename taške, jas siejo pilnavertis ryšys, jos idealiai papildė kita kitą. O vėliau visa tai pabiro.
Ir dabar viską, kas išskirstyta į daugybę dėsnių, ryšių, sąlygų, turime suvesti į vieną visumą, kai viskas egzistuoja teisingai, yra tarpusavyje susiję, išlaiko pusiausvyrą, tarpusavio harmoniją, ir savo priešybe palaiko tokį ryšį, kuris vadinasi „tobulumas“. Jame atskleidžiame Kūrėją – viso šio tobulumo šaltinį.
Kas Jis Pats Savaime – negalime pasakyti. Kūrėjas aukščiau to. Tačiau galime jį suvokti tiek, kiek įstengsime sugretinti šias teigiamas ir neigiamas savybes ir sukurti iš jų ką nors per vidurį, vidurio liniją.
Kūrėjas – tai vidurio linija, kuri atsiskleidžia tarp dviejų savybių – gauti ir duoti. Juk gamtoje be šių dviejų priešingų jėgų atsiskleidimo daugiau nieko nėra.

Iš pokalbio su M. Laitmanu