Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Manęs dažnai klausia: kas yra dvasinis pasaulis, kaip jį įsivaizduoti? Tai labai paprasta. Šis pasaulis – tai mūsų vidinis pojūtis, kuriam esant, mums atrodo, kad kažkas vyksta viduje.
Tačiau iš tiesų visa, kas vyksta, pradedant didžiule Visata su visomis žvaigždėmis ir tuo, kas vyksta ant Žemės rutulio (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės ) – visa tai man atrodo mano nore mėgautis. O jei galėčiau atjungti savo egoistinį norą, tai nejausčiau nei savęs, nei išorinio pasaulio.
Ir visas šis paveikslas, atsiskleidžiantis man mano noro mėgautis viduje jo pirminiu pobūdžiu, kaip sukurta Kūrėjo, be mano darbo ir ištaisymų, o tik kaip pažadinimo iš aukščiau pasekmė, vadinasi „šiuo pasauliu“. Žinoma, mes visąlaik jaučiame pokyčius, bet tai pokyčiai mūsų nore gauti. Ir todėl mums atrodo, kad pasaulis juda. O iš tikro niekas nejuda, tiesiog keičiasi įspūdžiai mūsų nore mėgautis, nes kinta noras.
Tačiau su dvasiniu pasauliu yra visai kitaip. Dvasiniame pasaulyje aš ne tik gaunu įspūdžius iš aukštesniosios pakopos poveikio, bet drauge ir pats veikiu. Jei visas šis pasaulis yra aukštesniosios jėgos veiksmų pasekmė, tai dvasinis pasaulis – sąveikos, ryšio tarp mano veiksmų ir Kūrėjo veiksmų rezultatas. Ir kuo labiau atitinku Kūrėją, tuo labiau atskleidžiu dvasinį pasaulį, priklausomai nuo savo panašumo į aukštesniąją jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas. Jeigu noriu išmokti teisingo ketinimo, kad veikčiau realybę, turiu pasikeisti savo protu ar jausmais?
Atsakymas. Protas formuoja jausmus, o pasikeitimai, kurie vyksta tavyje – jausminiai.
Pradėsi atpažinti aukštesniąją jėgą ir suprasi, kaip ji formuoja visus tavo veiksmus, taip tu turi elgtis su Ja – nepaisydamas savo pojūčių Jos veiksmus matyti kaip gerus ir kuriančius gėrį.
Ne visada jauti tuos veiksmus tokius, bet turi pakilti aukščiau savo pojūčių. Tuomet pakilęs virš jų, suprasi, kad kalbama apie pačią jėgą – davimo jėgą, virš tavojo noro mėgautis, gavimo jėgos. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tu pažįsti jėgą, veikiančią visoje tikrovėje. Turi ryšį su Ja. Pradedi suvokti aukštesniąją realybę, gamtoje esančią amžinybę, tobulumą. Kyli į lygį, kuris yra aukščiau kūno.
Klausimas. Kaip keičiasi mano ketinimai?
Atsakymas. Visi jie nukreipti į davimą, meilę artimui, ryšį su visa realybe, juk jauti, kad visa tai priklauso tau, piešiama tavyje.
Kabalos mokslas vadinasi paslėptu mokslu, nes kol žmogus nepasiekia jo, neįgyja galimybės taip žvelgti į realybę, nežino, apie ką kalbama.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi žiūrėti į realybę?
Atsakymas. Su meile visai tikrovei, visom jos dalims – negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai ir žmonėms.
Į visą realybę žvelgiu kaip į pačią svarbiausią man, turiu ketinimą nešti jai gėrį, juk visa tai priklauso tai pačiai aukštesniajai Jėgai.
Jeigu neignoruoju tos realybės, myliu ir saugau visas jos dalis, tai pamažu įgyju tokius pat jausmus kaip aukštesnioji, visą tikrovę valdanti Jėga. Tai reiškia, kad artėju prie Jos. Galiu Ją atpažinti, tirti, jausti Ją, pradėti su Ja dialogą.
Klausimas. Ką reiškia ryte nuteikti save mylėti visą realybę? Juk sakote, kad tai pats sėkmingiausias ketinimas, kurį rekomenduojate žmogui jo gyvenime.
Atsakymas. Svarbiausia, nuteikti save tam, kad visa realybė – tai viena jėga, meilės ir davimo jėga, sukūrusi visą realybę, palaikančią ją ir mus, suteikianti mums galimybę ją pažinti, elgtis su ja pagal principą ,,Nėra nieko, išskyrus Jį, Gerą ir Kuriantį gėrį“.
Jeigu norime pajausti tą jėgą ir nustatyti, kad nėra nieko išskyrus Ją, Gerą ir Kuriančią gėrį Jėgą, tai privalome įgyti tą pačią Jos turimą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi atsikelti ryte ir išeiti į pasaulį?
Atsakymas. ,,Nėra nieko, išskyrus aukštesniąją Jėgą, Gerą ir Kuriančią gėrį“ ir „pamilk savo artimą kaip save“.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kiekvienas iš mūsų gauna pradinį norą atskleisti Kūrėją, ir šis noras vadinamas ,,tašku širdyje“. Tačiau šis taškas pats nieko nesugeba įveikti, negali atlikti jokio veiksmo. Viskas, ką galime padaryti nuo pat pradžių – kuo labiau anuliuoti savo egoizmą, kad užmegztume ryšį su draugais.
Laukiame, kad Kūrėjas užmegztų šį ryšį tarp mūsų. Ir kai tik pajuntu esąs susijęs su draugais, tame abipusiame ryšyje ,,Aš draugui, o draugas man“ tučtuojau jaučiu tarp mūsų tą jungiančią mus jėgą – Kūrėjo savybę, abipusį davimą tarp manęs ir draugo. Taip atskleidžiame Kūrėją.
Pasirodo, nėra svarbu, kas yra kiekviename iš mūsų, o svarbu tai, kas yra tarp mūsų – pačios grotelės yra svarbesnės už grotelių mazgus. Nors grotelės sudaromos per mazgus, tačiau norint pasiekti tikslą, susilieti su Kūrėju, grotelės yra daug svarbesnės.

Pasaulyje tėra viena siela, ir ši siela, visoje savo pilnatvėje, yra kiekviename iš Israel (jašar kėl), o tai reiškia ,,tiesiai pas Kūrėją“, kitaip tariant, tame žmoguje, kuris trokšta praktiškai, iš tikrųjų atskleisti aukštesniąją jėgą, savo sielos šaltinį.
Kaip išeina, kad kiekvienas iš mūsų gali visiškai pajausti visą šią sielą, juk pasaulyje yra milijardai žmonių? Bet kiekvienas žmogus, kiekviena sielos dalis, priklausomai nuo jos ryšio su kitais, ima atskleisti tą pačią bendrą sielą. Ir kol nesusijungs su visais, žmogus nepažins šios sielos, o tik kurią nors jos dalį. Bet atskleidęs visus ryšius, jis pajaus visą aukštesnę Šviesą kaip Adam Rišon, vienintelę Kūrėjo sukurtą sielą.
Dabar jos nejaučiu tik todėl, kad manyje yra sudužimo jėga, neleidžianti man jausti savęs ištaisytos, tobulos būsenos, ji vienintelė egzistuoja. Dėl šito vidinio sudužimo, aš esu tarsi be sąmonės, kaip sapne, ir turiu prabusti iš sapno. Dabar esame atitrūkę nuo tikrosios realybės, o kai ištaisymo pabaigoje atsibusime, suprasime, kad buvome baisiame sapne.
Vidinė sudužimo jėga atskiria kiekvieną nuo likusiųjų ir laiko sapne. Tačiau ėmę dirbti ties savo išsitaisymu, pritraukiame aukštesniąja Šviesą, kuri mus pažadina. Ir tada grįžtame iš sapno į tikrovę ir jaučiame tikrąjį gyvenimą, suprasdami, kad visi priklausome vienai sistemai, vienai sielai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Vienų žmonių taškas širdyje pabunda labiau, ir tuomet jie ima domėtis kabalos mokslu ir galiausiai ateina mokytis, kad pagal šią metodiką išvystytų savo tašką širdyje ir iš jo pastatytų Šventyklą, kitaip tariant, dvasinį indą (kli), parcufą iš dešimties sfirų, kuriame jie galės atskleisti Kūrėją.
Todėl Kūrėjas įdeda žmogui tašką širdyje sakydamas: „Sukurkite Man Šventyklą, kur galėsiu įsiviešpatauti, t. y. atsiskleisti jumyse.“ Tam ir egzistuojame, kad leistume Kūrėjui įsiviešpatauti mumyse, kitaip sakant, kad taptume indu, kuriame atsiskleis aukštesnioji Šviesa.
Toks žmogaus egzistavimo tikslas, ir visi turi prisijungti prie šio darbo. Juk visas mūsų gyvenimas (geras ar kupinas kančių), priklauso nuo to, ar einame keliu, kur statome kli Kūrėjui atskleisti.
Šis taškas įjungia savyje visą pasaulėdarą, tačiau kol kas jis mums atrodo vien taškas, neturintis svarbos, ir nematome jame nei jėgos, nei potencialio visiems aukštesniesiems pasauliams atskleisti. Jėga ateina, kai siekiame susijungti draugėn, kad taptume kaip vienas žmogus su viena širdimi. Tik nuo to priklauso sėkmė.
Širdis – tai visi žmogaus norai, o šios širdies viduje yra mažytė kibirkštis, vadinama „tašku širdyje“. Šis taškas šviečia, nes siekia Kūrėjo.
O kartais tai tiesiog juodas taškas, kuris nešviečia, tarsi būtų užgesęs. Ir žmogus visuomet turi stengtis įžiebti tą kibirkštį. Iš pradžių Kūrėjas pažadina ją, bet paskui darbą perleidžia žmogui, kad šis pats žadintų save.
Kartais šis taškas pabunda pats ir atveria žmoguje norą, pojūtį, kad jam trūksta dvasinio pasaulio. Tačiau nereikia laukti, kol taškas pabus pats ir trauks mus dvasingumo link. Reikia patiems grupėje, dešimtuke įžiebti kiekvieno draugo tašką, kad šis šviestų jo širdyje ir per jį visiems kitiems draugams.
Tai ypatingas veiksmas, kai jaučiu, jog draugai galvoja apie mane, ir todėl pabundu. O iki tol buvau lyg miręs. Pasistenkime galvoti apie visus draugus, kad padėtume jiems visiems degti siekiu Kūrėjui. Jei atliksime tai kartu, tai labai greitai ir lengvai pasieksime sėkmės. O pavieniui tai gali tęstis iki begalybės.
Be to, pats taškas, nors ir siekia Kūrėjo ir duoda tam tikrą ryšį, tačiau neparūpina pripildymo. Kad pripildytum reikia iš taško sukurti dvasinį parcufą, tam tikrą apimtį. O tai galima atlikti tik sujungus keletą taškų drauge.
Pajausime, kad nors ir siekiame vieno tikslo, bet esame labai skirtingi. Ir tuomet įveikdami tuos skirtumus, atstumus tarp mūsų, ir virš visko mėgindami susivienyti, pažadiname savo taškus širdyje ir dėl vidinės kompresijos ir spaudimo jie įsižiebia.
Tai didžiulė dovana – gauti pirminį pažadinimą iš Kūrėjo; privalome jį realizuoti. Antraip, tai bus nedovanotinas, didžiulės dovanos iš aukščiau ignoravimas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Psichologas manyje stengiasi suprasti save ir kitus, analizuoti ir spręsti problemas, kontroliuoti savo jausmus, mėgina pakeisti savo santykį su tikrove. O ką stengiasi savyje daryti kabalistas?
Atsakymas: Kabalistas randa supančios tikrovės suvokimo šaltinius, jos ribas, ir dirbdamas su savimi išplečia tas ribas tiek, kad ima matyti už tikrovės esančią aukštesniąją jėgą, davimo ir meilės savybę, priešingą gavimo ir atstūmimo savybei – tam, kas būdinga egoizmui.
Kovoje tarp šių dviejų savybių, kiekviename dvasinės raidos etape teikdamas pirmenybę davimui, meilei ir vienybei, o ne atskyrimo, gavimo neapykantos savybei, žmogus tampa kalbalistu. Jis ima veikti ne dėl savęs, ne tam, kad užpildytų egoizmą, o dėl kitų, kad skleistų altruizmą.

iš pokalbio su M. Laitmanu