Archive for category: Akademijos tinklaraštis

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulį suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

 

Kuo aukščiau kylame į kūrimo tikslą, tuo didesnis ir agresyvesnis tampa mus atsiskleidžiantis egoizmas. Kaip pasakyta: „Kuo aukščiau žmogus, tuo didesnis jo egoizmas“. Ir mes taisome tą egoistinį norą ir taip kylame.
Pakilti galima tik ropščiantis į kalną iš sudužusių norų, likusių mums po nusidėjimo prie Pažinimo medžio, t. y. sudužus Adam Rišon sistemai. Kūrėjas tikslingai sudaužė tą sistemą, kad duotų mums medžiagos darbui ir taisymuisi.
O jeigu kritimas nesibaigia ir tik stiprėja, vadinasi, nepakankamai jį ištaisiau. Reikia dar labiau įsijungti į dešimtuką ir kartu su kritimu, pasistengti bendromis jėgomis iš jo pakilti.
Taip einame pirmyn: krentame o paskui kylame į tą pačią aukštumą, paskui dar giliau krentame, ir dar aukščiau kylame – kol prieisime patį didžiausią kritimą ir iš jo pakilsime maksimaliai aukštai, į gaulutinai ištaisytą būseną.
Todėl mums reikia vis stipriau laikytis grupės, kad įstengtume kilti dvasiniais laiptais ir kuo mažiau sugaištume nukritę.
Jeigu padariau viską, bet taip ir neįstengiau išeiti iš kritimo būsenos, vadinas, Kūrėjas rodo man, kad čia trūksta maldos.
Yra dvi sąlygos norint pakilti:
1. Ryšys su grupe
2. Pagalba iš aukščiau.
Ir norint sulaukti pagalbos iš aukščiau, reikia iš kritimo būsenos pakelti maldą aukštyn, MAN, ir gauti iš aukščiau pagalbą, MAD. Ir tuomet turėsiu jėgų pakilti.
Visa tai reikia realizuoti grupėje. O jei žmogus nėra grupėje ir negali pakelti MAN drauge su draugais, tuomet jis nesulauks pagalbos iš aukščiau, MAD, ir nepajės pakilti. Ir tuomet jis tiesiog išeis iš šios trajektorijos ir grįš į ankstesniąją būseną. Be ryšio su grupe jis nepakils į aukštesnę pakopą.
Ir todėl jis lieka savo egoizme ir viską sveria jame, keikia mokytoją, grupę ir Kūrėją. Jis galėtų atlikti teisingą skaičiavimą, jog suprastų, kodėl su juo tai vyksta, ir kad reikia dirbti su savo egoizmu kasdien.
Kad pakiltum reikia specialaus lifto: ryšio su grupe ir kreipimosi į Kūrėją. Įeinu į liftą, t. y. įeinu į grupę, kreipiuosi į Kūrėją, ir Jis kelia net tik mane, bet mus visus kartu.
Kabala aiškina mums gamtos dėsnius. Jų nepakeisi – sutinkame su jais ar ne. Nori eiti pirmyn – išstudijuok juos ir jų laikykis. O jei netiriame gamtos dėsnių, kad jų laikytumėmės, tai niekas nepadės. Kūrėjas jų nepakeis. Mums nepavyks išmelsti Jo gailestingumo ir išprašyti pakeisti gamtos dėsnius. To niekada nebuvo ir nebus. Juk Kūrėjas – Jis pats gamta.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Visas pasaulis – tai mano indas. Pasaulyje buvo sukurtas tik vienas žmogus. Tai paradoksas, žinomas ir kvantinėje fizikoje. Mūsų pasaulio suvokimas gali apsiversti per akimirką, ir jausime būseną visiškai kitaip, kaip kvantinėse superpozicijose.
Nėra prieštaravimo tarp to, kad esu pasaulyje vienas, ir to, kad į visą pasaulį žiūriu kaip į savo dalis. Dėl kažkokio psichologinio efekto man atrodo, kad šios dalys yra ne manyje.
Panašiai kaip kad man padarytų anestezuojančią injekciją į koją, ir liaučiausi jausti ją kaip savo kūno dalį. Dabar gali ateiti kas nors su pjūklu ir pjauti tą koją, o aš nereaguoju, juk nejaučiu skausmo. Mano pojūčiai tokie nuslopinti, kad apskritai nematau jos kaip savo.
Štai paveikti tokios narkozės ir esame viso pasaulio atžvilgiu. Visa negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai mano indo dalys ir priklauso man, mano norui mėgautis. Aš – Begalybės pasaulio malchut, visa kūrinija, todėl visas pasaulis sukurtas man, skirtas man naudotis. Tačiau mano egoizmas atskiria mane nuo pasaulio ir vaizduoja jį esantį išorėje, nepriklausantį man.
Egoizmas veikia kaip anestezuojamoji medžiaga, atskirianti nuo manęs visus organus ir paliekanti tik labai nedidelę visos tikrovės dalį. O aš turiu pradėti taisyti savo egoizmą, supančiai Šviesai padedant turiu susigrąžinti dalis, atrodančias kaip nupjautas ir nutolusias, dirbdamas su jomis kaip su savomis.
Būtent tai mes ir stengiamės padaryti grupėje: suartėti kaip vienas žmogus su viena širdimi ir pamatyti visą vientisą tikrovę. To siekiame savo pastangomis, o ne  krizės stumiami, kaip likęs pasaulis, kuriam teks, neturint kitos išeities, sutikti, kad pasaulis yra viena sistema.
Aš galiu nelaukti, kol krizė ims stumti visą tikrovę atgal prie manęs, rodydama, kad ji mano, ir versdama patikėti tuo kančių keliu.
Jeigu laikydamasis kabalistų patarimų pats pradėsiu artinti prie savęs visą tikrovę ir žiūrėti į visus jos lygmenis – negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus, kaip į savo paties dalis, tai įgysiu didžiulių papildomų norų. Jie padės man pamatyti realybę ne per savo menką dalį, o per juos visus – negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus, žmones, kuriuos priartinsiu ir prilipdysiu prie savęs, peržengdamas savo egoizmą. Tokiu būdu aš statau tiltą virš visos savo neapykantos, kaip pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė.“

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Nūnai gyvename pasaulyje, kuris keičiasi tiesiog mūsų akyse. Visą gyvenimą galima padalinti į du etapus: iki koronaviruso ir po jo.
Gyvenimas tekėjo tam tikra numatyta tvarka, ir staiga virusas jame atliko staigius pokyčius, atvesdamas visą žmoniją į naują situaciją, kuri kol kas suvokiama kaip globali krizė.
Krizė vis auga ir gilėja ir kol kas neaišku, kur ji nuves, tačiau aišku viena – ji veda mus į naują pasaulį, kuris mums kol kas nepažįstamas. Ši krizė tarsi naujas gimimas. Pats žodis „krizė“ ( hebr. – mašbėr) kilęs iš akmens pavadinimo, ant kurio moterys senovėje gimdydavo vaikus. Kitaip tariant, krizė – tai naujo gimimo vieta, o dabartinė būsena, kurią vadiname krize – tai naujo pasaulio gimimas.
Žmonijos istorijoje buvo daug įvairių krizių, bet iki šiol nė viena iš jų nekeitė pasaulio taip kardinaliai. Būta tam tikrų žmonių visuomenės, jos formos pokyčių. Tačiau dabartinė krizė yra pirma tikroji, nors kol kas ji neatrodo itin rimta, juk tai ne karas, ne meteorito kritimas, ne masinis naikinimas.
Ir vis dėlto tai galima vadinti krize, nes mūsų akyse gimsta naujas pasaulis. Netrukus išvysime, kaip pasikeitė žmonių visuomenė ir mes patys, mūsų šeimos, mūsų požiūris į pasaulį. Pasikeis vidinis žmogaus pasaulis, jo tikrovės suvokimas ir todėl pamatysime naują pasaulį.
Kol kas jo dar nematome tarsi kūdikis, kuris buvo motinos viduje ir nematė pasaulio, o ir gimęs iš pradžių nieko nemato. Po to jame vystysis klausa bei rega, ir jis ims reaguoti tiek, kiek augs ir susipažins su pasauliu.
Štai lygiai taip ir mums, suaugusiems žmonėms, reikia gimti, pakeisti savo suvokimą bei matymą, kad išvystume naują pasaulį. Tai greitai įvyks.
Gimdymo kančios – didžiulis, su niekuo nesulyginamas skausmas, jausmas, kad visas kūnas pasirengęs sprogti. Viena vertus, tai labai sunki, kritinė būklė, pavojinga gyvybei. Tačiau, kita vertus, matome, kad nėra pasirinkimo: gamta įpareigoja mus tai pereiti.
Vaiko gimimas pagristas natūraliu, prigimtiniu moters noru turėti vaikų. Be to, egzistuoja visuomenės nuomonė, motyvuojanti moterį gimdyti vaiką ir ne vieną. Gamta suteikia moteriai daug jėgų ištverti gimdymo kančias, nors tai sunki ir pavojinga būsena.
Bet su koronavirusu krizė ištiko visą žmoniją – vyrus ir moteris kartu. Moteris visada priekaištavo vyrui už tai, kad šis nežino, kas yra gimdymo kančios. Dabar moterys gali būti patenkintos: vyrai patirs tikras, sunkias gimdymo kančias. Jie pajaus, kad krizė juos smaugia, nesuteikdama galimybės jai pasipriešinti: tave visą plėšo iš vidaus, tačiau nieko negali padaryti.
O vėliau mums visgi pavyks gimti pasitelkus maldą ir pastangas vienytis. Bet tai bus itin sunkus ir ypatingas gimdymas, juk gimdome pačius save naujame pasaulyje: peržengiame dvasinio pasaulio ribą ir gimstame nauja forma.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

Klausimas: Ar galite jausti mokinius, mokydami juos virtualiai, juk prieš jus – milijonas žmonių? Jūs nė nežinote jų vardų, nežinote, kaip jie atrodo. Ką būtent jaučiate?
Atsakymas: Tai nesvarbu. O kaip tai vyksta didelėje auditorijoje? Sakykime, dėstau universitete, kurio didžiulėje salėje sėdi keli tūkstančiai studentų. Bet jeigu prieš juos esu ekrane, kodėl tai blogiau? Manau, šiuolaikinės techninės naujovės visai netrukdo. Viskas priklauso nuo to, kuo pripildome savo kanalus.
Komentaras: Vis dėlto bandau suprasti, ką reiškia jausti didžiulį žmonių skaičių, net visą žmoniją? Pavyzdžiui, mano organizmas sudarytas iš milijardo ląstelių, bet juk nejaučiu kiekvienos ląstelės.
Atsakymas: Tačiau organizmas žino, kaip save valdyti ir kontroliuoti.
Klausimas: Tačiau žmogus gali jausti tik kelis artimus žmones arba jų patiriamas būsenas?
Atsakymas: Ne. Jei siekiame įgyvendinti vieną bendrą temą, norime prieiti prie vienos bendros išvados, tuomet manyje yra labai aiškus, glaudus kontaktas su visais auditorijoje esančiais žmonėmis. Nekyla jokių problemų. Viskas priklauso tik nuo to, kiek suprantame ir priimame mūsų vienintelį bendrą tikslą.
Klausimas: Kartais jaučiu, kad kas nors nutiko mano kepenims, skrandžiui, plaučiams. Jūs galite lygiai taip pat jausti, kad kažkas nutiko mokiniams Lotynų Amerikoje, tarkim, Čilėje? Jūs taip jaučiate?
Atsakymas: Taip irgi jaučiu. Bet esmė ne ta. Dėl savo ryšio galime palaikyti vieni kitus, paskatinti, išlaikyti, patraukti. Apskritai kurti dinamiškesnį ryšį.

Iš pokalbio su M. Laitmanu