Mylėkite vieni kitus be priežasties!

Klausimas: Ko palinkėtumėte žmonės 2023 metais?
Atsakymas: Mums visiems linkiu absoliučios tarpusavio meilės. Daugiau nieko nereikia! Meilės. Tiesiog mylėti vieniems kitus. Be priežasties. Tiesiog dėl to, kad mes visi – žmonės.
Klausimas: Ar galima taip gyventi, kaip kad dabar pasakėte?
Atsakymas: Galima.
Klausimas: Ką reikia daryti, kad tiesiog taip mylėtum žmogų, žmones?
Atsakymas: Suprasti, kad visoje gamtoje nėra nieko daugiau ir geriau už tą jausmą, už tokius santykius ir visa gamta grindžiama meile. Visa, kas nuo mūsų paslėpta gamtoje, aukštesnėje prigimtyje – tik meilė.
Klausimas: Mes galime, jei panorėsime, imti ir pritraukti gamtos jėgą?
Atsakymas: Taip, gamta tik to ir laukia. Meilė – pats aukščiausias, stipriausias, centrinis jausmas ir jėga gamtoje.
Klausimas: O galima taip imti ir nuo apykantos pereiti prie meilės? Dabar kažko aiškiai nekenčiau ir staiga – vienas! – po kiek laiko pereiname prie meilės. Ar taip būna ar tai tėra fantastika?
Atsakymas: Būna. Mūsų būsenos tokios kraštutinės, priešingos šiam jausmui, kad galime tai atlikti.
Juk matome, prie ko prieiname, kur išnyksta visos mūsų pastangos, visi pasiekimai, viskas krenta iš rankų, nieko negalime pasiekti. Mes it akli kvaili šunyčiai. Taip ir gyvename. Siaubinga! Neturiu žodžių!
Bet jeigu paprašysime gamtos, kad ji mus pakeistų, sulauksime tokių jėgų, jausmų, savybių pokyčių, kokių net nesitikime. Nes Kūrėjas – tai meilė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Subjektyvus laiko suvokimas

Klausimas: Paprastai laiką įsivaizduoja kaip upę, tekančią viena kryptimi. Kai kurie žmonės tvirtina, kad laikas it lietus, susidedantis iš atskirų lašelių. Ir tuomet visas mūsų gyvenimas atrodo kaip atskirų kadrų rinkinys tarsi kino juostoje. O kaip jūs įsivaizduojate laiką?
Atsakymas: Neįsivaizduoju laiko, įsivaizduoju veiksmus. Žmonėms, kurie matuoja save pagal savo atliktus veiksmus, laikais teka visiškai kitaip, kitu mastu nei kitiems.
Komentaras: Jei teisingai suprantu, materialiame pasaulyje laikas teka nepriklausomai nuo to, ar keičiasi mūsų būsenos, t. y. nepriklausomai nuo mūsų.
Atsakymas: Kieno atžvilgiu keičiasi laikas? Mano. O mano kaimyno laikas toks kaip mano ar ne? Ar jo mastas kitas? Juk viskas subjektyvu.
Mes gyvename pagal mechanines valandas, kuriomis matuojame save. Bet kaip ta valanda praeina man ir jam – nežinau.
Klausimas: Jeigu kabalistas pats sąmoningai keičia savo būsenas – jas paspartina, sulėtina, tai tuomet išeitų, kad jis valdo laiką?
Atsakymas: Jis kontroliuoja laiką priklausomai nuo savo priartėjimo prie Kūrėjo ar nutolimo nuo Jo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Dėl ko verta gyventi?

Ateityje žmogus gyvens tik tam, kad pasiektų dvasinį pasaulį, dvasinį gyvenimą, kurį atskleis čia ir dabar.
Dėl viso kito neverta gyventi. Kokia tokio egzistavimo prasmė? Pagalvokite, kiek žmogus kenčia, kad gautų malonumą šiame pasaulyje?
Suveskite balansą ir pasakykite, ar verta gyventi, kai kiekvieną minutę kovoji dėl patogaus buvimo, visa tai pergyveni, per dieną gauni vos kelias akimirkas įkvėpimo, malonumo, o visą kitą laiką švaistai tam, kad kaip nors išvengtum kančių.
Ar verta taip gyventi? Tai juk visiškai neracionalu! Iš šalies pažvelkite į mūsų pasaulį, į mūsų būtį – knibžda kruta aštuoni milijardai žmogiukų, kurie vis dėlto turi protą. Bet ką jie daro su savo protu, su savo prigimtimi, kabindamiesi už šio baisaus gyvenimo, jei tai galima pavadinti gyvenimu!
Tad, kai žmogui ims pamažu vertis akys, jis atliks išskaičiavimą ir pareikš: „Toks egzistavimas visiškai neturi prasmės. Čionai mane išlaiko vien mirties baimė. Bet prarysiu tabletę ir liausiuos bijojęs, tik duokite ją man.“
O kokia prasmė? Nejau rytoj bus geriau nei šiandien?! O priešakyje dar senatvė, dar didesnė kankynė – kai vienas, paliktas, niekam nereikalingas pamažu merdėsi šaltuose senelių namuose.
Todėl žmonės, kurie atliks teisingą išskaičiavimą su šiuo pasauliu, gyvens tik dėl to, kad pasiektų Aukštesnįjį pasaulį.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Tikrovės iliuzija

Klausimas: Sapnuodami matome įvairius vaizdus, patiriame įvairias situacijas. O pabudę, suprantame, kad visa tai netikra ir tai, ką sapnavome, tiesiog neegzistuoja. O kitądien sapną visai pamirštame.
Kabala sako, kad mūsų pasaulis – tai iliuzija. Ar tai reiškia, kad įėjęs į dvasinį pasaulį žmogus pabunda iš žemiško miego ir iliuzija išsisklaido?
Atsakymas: Ne. Esmė ta, kad iliuzija neišnyksta iki visiško viso pasaulio išsitaisymo. Ir net jeigu žmogus nebeturi kontakto su pasauliu per kūną, jis vis vien ir toliau esti šiame pasaulyje . Kitaip tariant, mirusieji yra kartu su mumis.
Juk visa tai noras, kuris piešiamas prieš mus. Jis gali įgyti ypatingas formas, bet pas savaime yra amžinas.
Šviesa sukūrė norą, kuris turi įgyti formą, panašią į Šviesą, pereiti nuo gavimo savybės prie davimo savybės. Toks visas kelias. Bet pats noras egzistuoja paraleliai su Šviesa, jie tarsi lygiaverčiai.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kas sudaro visa, kas egzistuoja

Klausimas: Žinome, kad mūsų pasaulio struktūra – atomai. Jie susideda iš branduolio, pastarasis iš protonų, neutronų ir elektronų. O kokia dvasinės materijos struktūra?
Atsakymas: Dvasinė materija – tai noras.
Klausimas: Bet iš ko jis susideda?
Atsakymas: Noras egzistuoja pats savaime. Jį sukūrė Kūrėjas ir todėl daugiau nelieka jokių klausimų apie tai, kas tai yra. Tai pats gamtoje egzistuojantis, ir visa gamta susideda iš jo.
Beje, šis noras – tai noras prisipildyti, mėgautis, gauti, užsipildyti kuo nors, kas už jo ribų. Be to yra noras duoti, prisotinti, pripildyti. Iš šių dviejų norų ir susideda visa, kas egzistuoja.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Dvasinio gimimo metodika

Kaip pasiekti amžinybę ir tobulumą? – Remiantis savybių panašumo dėsniu.
Jeigu Šviesa ir noras priešingi vienas kitam, Šviesa anuliuoja norą. O jei jie lygūs – palaiko vienas kitą. Tada pradedame jausti, kad jie egzistuoja, – tai ir yra amžinasis gyvenimas, kuriam skirtas kabalos mokslas.
Kad pasiektume tokią būseną kaip Kūrėjas – tą gebėjimą gyventi amžinai ir jausti mūsų tikrąją realybę, privalome išsitaisyti.
Visi šie ištaisymai  reikalingi tam, kad noras mėgautis per savybių panašumo dėsnį taptų panašus į Šviesą.
Toks yra visas ištaisymas. Arba mes priešingi Kūrėjui, kokie ir buvome sukurti iš pradžių, arba palaipsniui tampame panašūs į Jį.
Taisome save, kol Šviesa ir noras susijungia, – ir tą akimirką gimstame dvasiniame pasaulyje.
Ši ištaisymo metodika ir yra kabalos mokslas („kabala“ ivrito kalba reiškia „gavimą“) – mokslas apie tai, kaip savo noruose gauti Šviesą, kad ji nedingtų, o aš pajusčiau savo amžiną, tikrąją realybę. Tai iš tiesų didelė ir nepaprasta išmintis.
Mes nelabai gerai suprantame, kaip tai įgyvendinti. Bet būtent toks yra mūsų vidinis noras, kurio mes net nesuvokiame. Tai mūsų egzistavimo tikslas ir mes nesąmoningai visą laiką to ieškome.
Kai mes savo nore pajuntam Šviesą ir ji lieka mumyse, t.y., kai suvokiame amžinąjį gyvenimą ir nebeišsiskiriame su Šviesa, – tai ir yra dvasinis gimimas, išėjimas iš Egipto.
O iki jo turime kentėti egiptietiškoje tremtyje, pasiruošę dvasiškai gimti, išlaisvinti.
Todėl tiek daug dėmesio skiriame etapams, kuriuos privalome ištverti egiptietiškoje tremtyje, studijuoti, – kad, pasinaudodami įvairiausiomis priemonėmis, kurias mums paruošė visų kartų kabalistai, kuo greičiau ištrūktume iš šios tremties.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Brangus sielos daigelis

Protas neįpareigoja mūsų dirbti dėl davimo. Pastebime, kad esame visiškai nepasirengę to prašyti, nesame pasirengę duoti ir vienytis. Šį siekį dar reikia išauginti savyje, juk iš pradžių esame tiesiog egoistai ir tuo niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų.
Jei norime savyje atskleisti tašką širdyje – dievišką dalelę iš viršaus, davimo daigelį, tai privalome dėti daug jėgų ir vieni kitiems padėti grupėje. Auginame savyje davimo jėgą: iš mumyse slypinčio sėklos lašelio iki pilno dydžio, kuris vadinamas „siela“.
Kūrėjas neatsiskleidžia taip, tarsi būtų kur nors toli, ir aš pagaliau atėjau ten ir Jį radau. Turiu jausti Kūrėją savyje, pajausti savyje tą savybę. Dabar noriu gauti dėl savęs, o tuomet panorėsiu duoti – šios savybės atsiskleidžia žmoguje.
Kūrėjas „arti“ ar „toli“ nuo manęs – reiškia, ar noriu būti toks, kaip Jis, ar noriu, kad mane valdytų davimo savybė.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Sudėtingas žmonijos kelias

Klausimas: Koks žmonijos kelias yra teisingas kabalos požiūriu?
Atsakymas: Pasiekti absoliučią sąveiką tarpusavyje, iki pat meilės. Apie tai kalba kabalos mokslas. Būtent to Abraomas norėjo išmokyti žmones. Iš čia atsirado visos religijos, kurios susigadino reputaciją, nes visi postulatai liko tik popieriuje. Kur JT, UNESCO ir kitos didžios organizacijos, turinčios rūpintis žmonėmis pasaulyje? Juk kol neištaisysime egoizmo, nieko gero nebus. Tam, kad jį ištaisytume, mums būtinas stiprus chirurginis poveikis.
Klausimas: Kokius jūs matote praktinius žingsnius šiame sunkiame kelyje? Ar kiekviena šalis turi atskirai dirbti su tuo, ar turi įvykti kažkoks visuotinis susitikimas, kuriame visos valstybės ateitų prie bendro sprendimo? Žmonės pritars jums: nemanau, kad atsiras daug nenorinčių gyventi meilėje, vieningoje šeimoje. Bet kaip tai padaryti praktiškai? Ką konkrečiai turi daryti šalys?
Atsakymas: Pats pirmas žingsnis – būtinybės ugdyti žmogų suvokimas. Perauklėjimo sistemai sukurti mes jau turime bazę, šiandien ugdymas gali vykti internetu, yra prieinamas kiekvienam. Taip pat turime išsiaiškinti, kokios įmonės tikrai būtinos normaliam visuomenės egzistavimui. Kiekviena šeima, žinoma, turi turėti butą, maisto, aprangą, saugumą, vaistų, t. y. viską, ko reikia, bet nieko nereikalinga. Taip sako kabalos mokslas.
Visa kita turi būti atiduota mums perauklėti. Iš aštuonių milijardų žmonių, sakykime, pusė gali būti atleisti nuo darbo arba dirbti pakaitomis. Jie užsiims mokymusi ir praktiniu susijungimu tarpusavyje. Mokymasis taps privalomu užsiėmimu, už tai žmonės gaus stipendiją ar užmokestį, kaip ir dirbantieji. Turime pradėti tai įgyvendinti, nes be to Žemėje neišgyvensime.
Klausimas: Kas turi pastūmėti žmones mokytis jungtis?
Atsakymas: Sąmoningumas arba kančios.
Klausimas: O kas vėliau turi priimti sprendimus? Dabartiniai vadovai? Ar valstybės iškels naujus žmones, kurie supras svarbą ir būtinybę tokių svarbių pokyčių?
Atsakymas: Niekas iš jų negalės perauklėti visuomenės, nes iš egoistų negalima laukti nieko nauja. Jie vis tiek siūlys savo sistemą – tai, kas jų galvoje ir sieloje. Sprendimus reikia priimti kompleksiškai, kartu su visais, su turtingais ir vargšais, kitaip pasaulis neišgyvens. Toks kaip šiandien jis neturi teisės egzistuoti gamtoje, juk dabar ji akivaizdžiai rodo mums savo absoliutų integralumą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kas mato teisingą tikrovę?

Klausimas. Jei trys žmonės yra tame pačiame kambaryje, kuris iš jų mato teisingą tikrovę?
Atsakymas. Gali būti, kad nė vienas iš jų. Visi mato savo egoizme, o tai jau iš anksto neteisinga tikrovė. Ši tikrovė yra juose, bet tokia tikrovė pasireiškia iškreipta forma.
Mes galime matyti daugmaž vieną ir tą pačią tikrovę, nes turime vienodus jutimo organus: regos, klausos, lietimo, uoslės, skonio.
Bet mūsų tikrovės suvokimas yra ribotas iš prigimties. Sakykim taip: kad prasiskverbtume į kitą pasaulį, nereikia matyti viso šio pasaulio kažkokiu ypatingu regėjimu.
Kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį, kad įvykdytų misiją. Ir kabalistas neturi jausti visų žmonių – jam to nereikia. Jam pakanka jausti savo mažą grupę, kad per ją gautų Aukštesniąją išsitaisymo Šviesą ir paskui praleistų ją per save visiems žmonėms, visai šiai sistemai, kuri vadinama „bendra siela“.
Knygoje „Zohar“ yra pasakyta, kad visas pasaulis yra žmogaus viduje. Bet tai reiškia, kad žmonės turi jungtis ne per fizinius kūnus, o per norus. Norai – tai nėra žmogus, o tas tinklas, kuris yra mumyse, kuris visus sujungia, mes ten egzistuojame neatsiejamai vienas nuo kito.
Kabalistas daro įtaką norams, kuriais visi septyni milijardai žmonių yra neatsiejamame ir bendrame integraliame ryšyje su vienas kitu, kaip bendra sistema.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo