Archive for category: Savaitės temos

Klausimas: Kaip galime ketinimu apvilkti norą suteikti malonumą Kūrėjui, kai neturime jokio supratimo apie tai?

Laitmanas: Bet kokiu atveju tai verta prijungti prie ketinimo. Matome, kad mažas vaikas mokosi iš suaugusiųjų be jokių svarstymų: „Jie – dideli! Jie daro, ir aš noriu taip daryti! Šito jam pakanka, nes suaugusieji jo akyse – didūs.
Todėl turime daryti veiksmus ir formuoti ketinimus, nepaisydami to, kad nieko apie juos nesuprantame ir nematome iš jų jokios naudos. Galbūt pasielgtume atvirkščiai… Juk mes – ne vaikai, kuriuose veikia instinktyvios, nepažeidžiamos formos gamtos jėga. Mes tai turime realizuoti patys savyje, turime atlikti veiksmus, norėdami prilygti paslėptam aukštesniajam, kokį tik galime įsivaizduoti, arba draugui ir grupei, kuriuos visada įsivaizduojame priešingus savo norui. Tai vadinama pastanga.

Turime daryti tuos pačius veiksmus kaip ir vaikai, bet savo pastangomis. Kodėl? Turiu matyti didį ir tą, kuris visai man toks neatrodo, arba specialiai vaidina paprasčiausią žmogų, kurį norisi ignoruoti. Tas pats – grupės, draugų ir netgi Kūrėjo, kuris paslėptas, atžvilgiu. Kodėl Jis pasislėpė? Tegul parodo, kad viešpatauja, kad viskas Jo rankose! Jeigu Jis  atsiskleistų kaip valdovas, kurio rankose viskas, tai būčiau panašus į vaiką, kuris mokosi iš suaugusiųjų. Tačiau tokiu atveju likčiau gyvūno lygmenyje.

Žmogus manyje auga virš taško, kurį aš pakabinu ore, ir jis neturi jokio pagrindo. Juk tik gyvūnas vaikšto keturiomis kojomis, o žmogus žengia pirmyn, neturėdamas tvirto pagrindo.
– Kodėl tu tai darai? Juk tai gyvūninis veiksmas?
– Ne! Gyvūnas protauja, jaučia. Jis tiksliai žino ką daro, – o žmogus?
– Žmogus nežino, ką padarys. Tačiau jis daro tai, nes priima sprendimą aukščiau savo prigimties, jis nori pakilti virš gyvūno lygmens.
– Bet kodėl? Iš kur tai? Kuo tai pateisinti?
– Todėl! Nes aš nenoriu likti gyvūno lygmenyje! Aš ne asilas, kad stovėčiau ant keturių kojų! Šito negalima racionaliai paaiškinti. Bet būtent tokiu būdu mes augame.

www.laitman.lt

Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti.
Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti.
Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.
Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį.
Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.
Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse.
Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.
Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.
* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.

Kas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Kabalos mokslas veikia grynai fizinių dėsnių srityje. Nėra jame jokių įmantrybių, mistikų ar religijų. Mes tyrinėjame patį pagrindinį kūrinijos dėsnį – Aukštesniosios jėgos, aukščiausios energijos pasireiškimą. Aukščiausios, nes ji pagal savo kategoriją pati aukščiausia, apimanti visas kitas jėgas.
Kaip bet kurie kiti mokslai siekia atskleisti gamtos savybes, taip ir kabala siekia atskleisti, tiktai pagrindinę gamtos savybę – šią universalią jėgą.
Mes tiriame, kokiu būdu ji pasireiškė mūsų pasaulyje, kaip kabalistai sugebėjo ją atskleisti suprasdami,  kad pasaulis susiskaldęs ir turi būti sujungtas pasiekiant visišką harmoniją. Siekdami pasaulio harmonijos jie ėmė suvokti, kad mūsų pasauliui trūksta vienijančios jėgos.
Pirmasis žmogus, atskleidęs šią jėgą prieš 5774 metus, buvo Adomas, kuris suvokė, kad pasaulis egzistuoja dėl vienos vienintelės jėgos, kuri jungia visus kūrinijos elementus.
Kitas didis kabalistas buvo Abraomas. Jis atskleidė ne tik Aukštesniąją jėgą ir jos reiškimąsi, kaip tai padarė Adomas ir paskui jį ėjusių dvidešimties kartų mokiniai, bet ir judėjimą, Gamtos vystymąsi. Abraomas suprato evoliucijos priežastį, vedančią į tai, kad žmogus privalo atskleisti Aukštesniąją jėgą, jos pasireiškimą savyje, tapti panašus į ją, kitaip tariant, pakilti į aukštesnįjį suvokimo ir vystymosi lygmenį.
Visi negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos lygmenys ir, svarbiausia, žmogus, egzistuojantis trijų pirmųjų jos formų viduje, nukreipti į tai, kad atvestų žmoniją prie būtinybės panorėti susivienyti, veikiant dvejoms priešingoms jėgoms.
Viena jų – egoistinė, neigiama jėga tolina žmones vieną nuo kito. Antra – altruistinė, teigiama jėga gali jiems padėti ir visus suvienyti.
Kai abi jėgos keičiantis lygmenims vis labiau pasireiškia , žmogus pradeda dirbti. Jis sujungia jas savyje, varijuoja jomis, suvokia jų abipusiškumą. Egzistuodamas tarp šių jėgų, žmogus valdo jas kaip dvejas vadeles, formuodamas save ir kildamas vis aukščiau, kol visiškai realizuoja šias abi jėgas savyje.
Čia glūdi žmogaus vystymosi uždavinys, jo evoliucija. Būtent tai atskleidė Abraomas ir todėl jo metodika – evoliucinė. Jos atsiskleidimą sąlygojo krizė, kurią žmonija patyrė Senovės Babilone.
Vėlesnės kabalistų kartos vis labiau išryškindavo dvasinius uždavinius. Visų pirma buvo atskleistas vieno žmonijos noro sudužimas į didžiulį kiekį asmeninių norų, kuriuos  kiekvienas mūsų turime, ir parodyta, kaip juos jungti tarpusavyje.
Dabar mes to dar nejaučiame, nematome kiekvieno žmogaus vidinio noro, kokiu būdu galima jį panaudoti, kokioje kombinacijoje, kaip pamatyti tą matricą, kurioje susijungiame papildydami vienas kitą. Kiekvienas iš mūsų labai daugialypis ir kiekviena mūsų daugialypio charakterio, savybių, skonių briauna turi atrasti tikslią vietą tarp kitų.
Gaunasi n-matė sistema, kur kiekvienas papildo absoliučiai visus ir niekas negali būti šios sistemos išorėje. Ir tik tada, kai absoliučiai visos atskiros egoistinės dalelės pradeda judėti viena kitos link ir jungtis, jos pradeda ieškoti savęs šioje sistemoje.
Judėdamos viena kitos link jos su vargu atranda save, pasinaudodamos bendra Aukštesniąja jėga. Būtent dėl to mes į ją ir kreipiamės – kad ji aukščiau mūsų atliktų šiuos judesius. Mes norime suartėti, bet nežinome kaip. Veikiant Aukštesniajai jėgai imame tai suvokti ir suprasti. O iš mūsų reikalaujama tik noro, kurį galime sugeneruoti kartu, vienas su kitu, rodydami pavyzdį, kiek mes norime šio suartėjimo ir vienybės.
Išskyrus norą siekti vienybės, mums nieko daugiau nereikia. Kitą darbo pusę atlieka Aukštesnioji jėga, todėl ji vadinama „pusė monetos“: pusę turiu įnešti aš, pusę – ji. Iš manęs reikalaujama tik siekio ir noro, ir kad jie būtų kažkiek teisingi. O teisingi jie bus, jei aš laikysiuos komutacijos dėsnių grupėje. Tada sužadinsime vienybės jėgą ir ji užbaigs darbą, suklijuos ir pasireikš mumyse.

Anot kabalos, paveldimumas ir aplinka yra veiksniai, veikiantys žmogų nesąmoningame lygmenyje.
Su paveldimumu viskas aišku. Kalbant apie aplinką, ar aplinka, kurioje esame, veikia mus 100%? Kitaip tariant, neįmanoma nepatekti į jos įtaką?

Net jei mes aiškiai nepasirenkame konkrečios aplinkos, bet esame tam tikrame sąlytyje su ja, ji vis tiek mus veikia: daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Be to, net mes patys nesuprantame, kaip patenkame į jos įtaką. Juk gali būti, kad nenoriu su ja kontaktuoti, bet ji vis tiek stipriai mane veikia.
Čia turime atlikti labai rimtą tiriamąjį darbą, kad žmogus suprastų, jog jam svarbiausia yra ištirti savo aplinką, kas konkrečiai jį veikia.
Kartais aplinka, kurioje esame, mus veikia gal net labiau nei žmonės, ji mus nukreipia į kokius nors visiškai nepraktiškus veiksmus, reakcijas ir pan. Todėl reikia labai gerai ištirti aplinkos poveikį žmogui pagal visus jos parametrus: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.

Vadinasi, ir negyvoji gamta taip pat veikia žmogų? Žinoma! Argi oras neturi įtakos mūsų nuotaikai ir savijautai? O miestas ir namas, kuriame gyvenate? Dabar kalbu ne apie žmones, bet apie visa kita – ypač apie negyvąjį lygmenį. Visa tai mus labai veikia.
Perkelkite ką nors į kitą vietą, ištempkite jį į mišką ar už miesto ir pamatysite visiškai kitą žmogų, nes supančios gamtos poveikis labai stiprus.