Kaip suvokiame pasaulio paveikslą

Komentaras: Vokiečių filosofas A. Šopenhaueris pasakė: „Laimingais ir nelaimingais mus paverčia ne tai kokie daiktai yra tikrovėje, o tai, į ką paverčiame juos suvokdami.“
Atsakymas: Savaime suprantama. Bet kuris daiktas ir taip nuo pradžių egzistuoja manyje, o aš jį paverčiu kažkuo kitu. Kitaip negalėsime apie jį kalbėti.
Jei kalbu apie ką nors, tai išsakau savo suvokimą, nes tas daiktas jau egzistuoja manyje. Kokiu pavidalu jis egzistuoja – apie tai ir kalbu. O kaip kitaip? Jei nesuvokiu, kaipgi galiu apie tai kalbėti?
Komentaras: Bet sakoma, šimtai žmonių – šimtai nuomonių. Kaip jie randa bendrą kalbą? Kodėl visi šį tą suvokia vienodai, o šį tą skirtingai?
Atsakymas: Kiekvienas – savyje, remdamasis savo savybėmis.
Komentaras: Sakykime, visi vienodai suvokia stalą, kėdę, kokias nors aplinkybes…
Atsakymas: Irgi ne vienodai, mes juk negalime sugretinti. Tiesiog susitariame, kaip tai vienoda.
Tarkime, sakydamas „stalas, kėdė“ – sutinku, kad tai pažadina manyje ir tavyje vienodą suvokimą, bet jokiu būdu nenurodo į tai, koks tai objektas, tik tai, kaip jį suvokiame savyje.
Komentaras: Iš principo, kiekvienas suvokiame savaip, be to, negalime palyginti tokių niuansų, kiek rūgštu man, o kiek rūgštu kitam. Išeitų, kad faktiškai žmonės „susitarė“ dėl pasaulio paveikslo: štai taip jį suvokiame.
Atsakymas: Taip, nes jie nuo pat pradžių egzistuoja pagal tam tikrą bendrą panašumą. Žmogiškajame suvokime yra tam tikras savybių rinkinys, ir todėl žmonės gali susitarti.

iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Dėl ko širdis stipresnė už protą

Pranešimas. Molekulinės biologijos mokslininkai atrado, kad širdis yra svarbiausia endokrininė liauka organizme.
Atliepdama į mūsų patirtį pasaulyje, ji gamina ir išskiria pagrindinį hormoną ANF, kuris daro didelį poveikį kiekvienai limbinės sistemos operacijai, vadinamai „emocinėmis smegenimis“.
Jis veikia hipokampo sritį, kur vyksta įsiminimo ir mokymosi procesai, yra visos hormonų sistemos kontrolės centrai. Neurokardiologai nustatė, kad 65 proc. širdies ląstelių – nervinės, o ne raumeninės ląstelės, kaip buvo manoma anksčiau.
Jos identiškos galvos smegenų ląstelėms ir veikia per tuos pačius nervinius mazgus, vadinamus ganglijais, su tais pačiais aksonų ir dendritų junginiais, kurie funkcionuoja galvos smegenyse, taip pat naudojantis tais pačiais galvos smegenų neuromediatoriais.
Apskritai, širdis – tai „smegenys“, kurių ganglijai sujungti su kiekvienu stambiu organu organizme, visa raumenų sistema, kurie leidžia žmonėms aiškiai reikšti savo jausmus.
Maždaug pusė nervinių širdies ląstelių dalyvauja perduodant informaciją, ateinančią į širdį iš viso kūno, tai leidžia palaikyti viso organizmo darbą, kaip darnią visumą. Kita pusė atlieka nuolatinę nervinę jungtį su „emocinėmis smegenimis“ dialoge tarp širdies ir proto.
Komentaras. Pasak kabalos, širdis ir smegenys sujungti bei dirba kartu dėl viso organizmo, širdis jaučia ir galvoja (lev mevin), o tik po to įsijungia smegenys, kaip širdies sprendimą įgyvendinantis mechanizmas.
Tačiau širdis ir smegenys nėra lemiantys – visi sprendimai vyksta aukštesniajame gamtos lygyje, kur visi pasauliai ir juos užpildantys yra visiškai tarpusavyje susiję, vieningame valdymo lauke.

 

/0 Komentarai/nuo

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Sunkiausia, kad nejaučiame poreikio siekti kūrinijos tikslo. Mūsų noras visiškai priešingas – natūraliai mąstau tik apie savo vidinę būseną: apie tai, kaip gauti tai, ko man trūksta, kaip užsipildyti. Jei visko pakanka, apskritai apie nieką negalvoju.
Aš nesugebu galvoti, kaip pripildyti kažką kitą, dar ir visą visatą: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmones, o per juos – Kūrėją. Ar Kūrėjui kažko trūksta? Aš nejaučiu Jo troškimų.
Kūrinių norus dar šiek tiek galiu pajausti, bet ne Kūrėjo. Iš kur man žinoti, kuo galiu Jį nudžiuginti? Manyje nėra tikslo turėti tikrąjį norą, nė jo užuomazgos.
Galutinė ištaisyta būsena, kuri jau egzistuoja gamtoje, veikia mane:  nors neturiu noro, vis tik siekiu jo, tegul ne širdimi, bet protu, tiesiog iš smalsumo. Arba galiu gauti šį norą  iš aplinkos, grupės. Kai visi man tvirtina, koks jis svarbus, aš, naudodamasis kitų norais, taip pat pradedu domėtis. Ir šiuo atveju tobula galutinė būsena veikia mane, pažadina pokyčius manyje.
Arba matau, kad metai prabėgo, o aš vis dar nieko neturiu. Tada svarstau: kas bus toliau? Aš išgyvenu ne todėl, kad man brangus tikslas, bet todėl, kad gaila veltui praleisto laiko. Matau, kad privalau kažką atlikti!
Pradėti reikia nuo aplinkos, kad dirbdamas joje gaučiau iš jos norą, dėl kurio supančioji Šviesa pradės mane keisti. Paskui vis daugiau ir daugiau.
Svarbiausia – siekti noro, indo, o ne prisipildymo. Turiu visą laiką įsivaizduoti, kad esu priešais supančiąją Šviesą.  Man reikia tik paprašyti! Tarsi ateinu į geležinkelio stoties kasą, pažvelgiu pro langelį ir prašau traukinio bilieto. Man reikia tik paprašyti, ir pro langelį man išduos bilietą, kur tik pageidausiu!
Turiu jausti, kad būtinai jį gausiu, jei tik žinau, kur noriu važiuoti ir kokia kita stotis. Bet iš kur man žinoti, kur kita stotis?
Dėl to turiu įsijungti į grupę, visiškai paskęsti joje, išnykti ir sugerti iš jos norą. Jei su šiuo noru ateinu prie kasos bilieto, tai, be abejo, neklysdamas paimsiu bilietą į teisingą traukinį, vežantį iki kitos teisingos stoties.
Taip judėsiu nuo stoties iki stoties. Kiekvieną kartą man vis labiau aiškės galutinė stotis – pradžiuginti Kūrėją. Ji taip pat išreiškiama noru. Kai pradedu teikti džiaugsmą kūriniams, aš kiekvieną kartą gaunu dalelę noro suteikti malonumo ir Autoriui, Kūrėjui. Taip šis noras palaipsniui išryškėja.
Nors mano prašymas labai paprastas, nors tiksliai nesuprantu, ko prašau, bet gaunu  pilną Šviesos rinkinį, sudarytą iš dešimties sfirų. Ten taip pat yra Šviesa, esanti priešais „akmeninę širdį“, ir pradedu suprasti, kad man uždrausta Ja naudotis. Yra ir Šviesa, esanti priešais Keter sfirą, kuri jau dalinai priklauso pakopai, esančiai aukščiau manęs. Žemesniojo Keter jau jaučiama aukštesniojo Malchut.
Šitaip pradedu suderinti savyje daugybę būsenų iš praeities, dabarties ir ateities. Suprantu, kaip reikia formuoti save kiekvieną kartą vis tobulesne forma. Pajuntu cikliškumą, tų pačių ratų sukimąsi pirmyn ir atgal, bet jie visuomet stumia traukinį į priekį. Ratai sukasi įvairiomis, priešingomis kryptimis, bet traukinys nenukrypstamai artėja į tikslą.
Visam šitame būsenų kamuolyje man svarbiausia įsivaizduoti tikrąjį maldos tašką, kitaip tariant, apie ką ji turėtų būti: apie norą duoti. Svarbiausia: siekti noro,  ir ne noro duoti, kuris jau yra indas, o maldos, sukuriančios maldą – noro duoti poreikį. Būtent tai man būtina.

Iš  pokalbio su M.Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kas yra sėkmė?

Klausimas: Kuo sėkmė skiriasi nuo likimo?
Atsakymas: Iš principo žmonės kartais painioja šiuos du parametrus.
Sėkmė – tai, kas mums neatrodė kaip tikėtina ir staiga nutiko. Negalvojau, kad išlošiu loterijoje, ir staiga laimėjau, arba atsitiktinai išlaikiau egzaminą, nors visiškai nesiruošiau, arba gavau ypatingą darbą ir galėjau jį atlikti. Ir taip toliau.
Kitaip tariant, mes iš principo nesame pasirengę tokiai būsenai, tačiau staiga ji tarsi nutiko mums. Tai kyla iš aukštesniojo valdymo.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kai nėra gyvenimo tikslo

Klausimas: Žmogus – tai indas, kuriam gyvastį teikia tam tikros energijos šaltinis. Kodėl šiandien jaunimui taip reikia energetinių gėrimų? Jie tarsi jaučia, kad trūksta gyvybiškumo. Kodėl tokiame jauname amžiuje žmonėms trūksta gyvenimo dvasios?
Atsakymas: Mat jie neturi ko siekti. Esmė ne gyvenimo energija. Ją gauname iš tikslo.
Kai priešais save matau didžiulį, didų tikslą, manyje atsiranda energija, užsidegu it jautis, kurio akys prisipildo krauju. Ir aš bėgu prie to tikslo, bet tik tuo atveju, jeigu priešais mane šis tikslas yra, it raudonas audeklas priešais jautį. O jei nėra, žmogus tiesiog nyksta.
Mūsų kartos egoizmas itin didelis, ir jam pasiekiama viskas šiame pasaulyje. Žmonės gali skraidyti, važiuoti, bendrauti per internetą su bet kuriuo kitu pasaulio kraštu. Jie žiūri į visa tai ir jaučia, kad negali pasisotinti. Nėra dėl ko judėti, geriau griebtis narkotikų, kurie atjungia nuo beviltiškumo, tuštumos.
Tad narkotikai, antidepresantai – tai, kas lieka žmogui.
O kabala sako: štai už to lygmens, kuris atrodo beviltiškas ir tuščias, nieko vertas, matai, kokia mūsų Žemė maža, apvali ir viskas joje ribota, ir šiandien – rytoj viskas gali pasibaigti, bet yra visai kitas pasaulis, naujas, aukštesnis matavimas. Ten galime patekti. Šiandien, dabar galime to pasiekti.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Pakvietimas į naują tikrovę

Klausimas: Iš kur žmogui kyla vidinės tuštumos jausmas?
Atsakymas: Mumyse noras nuolatos auga. Jis turi užaugti tiek, kad imsime reikalauti šviesos taip, kad tai pranoks mūsų pasaulį, tuomet nevalingai teks išeiti iš tų rėmų, kuriuose gyvename ir pakilti į kitą matavimą.
Šis pakvietimas į kitą lygmenį jau yra žmoguje, todėl jis jaučia tuštumą.
Jis žaidžia gyvenimą, jaučia, kad nėra kuo užsipildyti. „Kol kas gyvensiu taip. Ką padarysi? Tiesiog taip baigti gyvenimą? Bet už to niekas nešviečia. O taip nors kaip nors užsižaidžiu, užpildau laiką.“ Žmogus turi savisaugos instinktą.
Bet iš principo, iš vidaus jį kankina dvasinis alkis, kuris kviečia pasiekti ko nors aukščiau. Ir šis noras vystosi kito lygmens, didesnės šviesos porcijos link, kitaip tariant, kito gyvenimo link.
Klausimas: Išeitų, kad neturime jokios valios laisvės gyvendami?
Atsakymas: Valios laisvė – pagreitinti savo raidą. O pagreitinti galima tik per tam tikrą aplinką.
Sukurdami aplink save tokią aplinką – knygos, mokytojas, draugai – galėsime pakelti savo norą, tinkamai jį nukreipsime, labiau suformuosime jį, jis bus didesnis, tikslingesnis. Ir tuomet greitai išeisime iš mūsų pasaulio į kitą matavimą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kaip kabala vertina sėkmę?

Klausimas: Dauguma žmonių mano, kad sėkmė – tai kas nors atsitiktinio, kas vyksta pagal nežinomas priežastis. Maždaug septyni nuošimčiai žmonių sėkmę laiko kažkuo nuo mūsų nepriklausančiu. Kaip manote, ar sėkmė priklauso nuo žmogaus?
Atsakymas: Taip, sėkmė priklauso nuo žmogaus, kiek tai jo jėgoms. Vis dėlto galime projektuoti sėkmę ateičiai, sumanyti taip, kad ji mus lydėtų.
Klausimas: Psichologai sako, kad norint būti sėkmingam, reikia laikytis keturių principų: mokėti pastebėti aplinkui potencialias galimybes, klausytis savo intuicijos, nusiteikti pozityviai ir filosofiškai žvelgti į sunkumus. O kas jums sėkmė?
Atsakymas: Man sėkmė kaip ir visiems: pasiekti gyvenime tų tikslų, kuriuos užsibrėžiau.
Klausimas: Ar kabaloje yra kokių nors ypatingų principų, kurie gali bet kuriam žmogui padėti tapti sėkmingam?
Atsakymas: Taip. Esmė ta, kad esame jėgos lauke, kuris vadinamas „Kūrėju“. Pagal kabalą, galime veikti šį lauką, kad jis kreiptų mus teigiama, perspektyvia kryptimi, į sėkmę, kad atitiktų mūsų tikslus. Todėl kabala vertina sėkmę kaip tinkamai iškeltų sąlygų laikymąsi.
Joms priskiriamas mano noras priartėti prie kitų žmonių, per juos suartėti su Kūrėju ir pasiekti būsenos, kai man asmeniškai be suartėjimo ir gerų minčių apie kitus ir per juos į Kūrėją daugiau nieko nereikia. Jeigu esu tokios būsenos, tai man nieko netrūksta. Ir taip laikausi, gyvenu, vystausi.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Kodėl Kūrėjas, o ne Dievas?

Klausimas: Kodėl Kūrėją visuomet vadinate Kūrėju, o ne Dievu?
Atsakymas: Kad atskirtume sąvoką „Dievas“, kuri vartojama visose religijose, tikėjimuose ir apskritai visų žmonių, nuo Kūrėjo, kurį pripažįstame kaip jėgą, aukštesniąją jėgą, vienintelę, tobulą, sukūrusią mus tam tikram tikslui.
Dievas – kažkas, kas egzistuoja virš mūsų ir kažkaip visus valdo. O Kūrėjas būtent kuria. Kiekvieną sekundę Jis kuria šį pasaulį, tarsi kurtų iš naujo. Kūrėjas – kur kas asmeniškesnė sąvoka.
Dievas – tai kažkas tokio… Dievas! Jis yra ne manyje, jis nuolatos egzistuoja. O Kūrėjas – įpareigoja, verčia, laukia iš manęs kažko.
Klausimas: Ko Jis laukia iš manęs?
Atsakymas: Kad imčiau reikalauti iš Jo, kad ištaisytų. Kad pastebėčiau, jog visiškai priklausau nuo Jo, ir tik Jis gali suteikti man tą būseną, kur būsiu panašus į Jį.
Aš Jo prašau, kad Jis atliktų, ir Jis atlieka. Įsivaizduojate! Viena vertus, mes bejėgiai, kita vertus, mes valdome.
Klausimas: Kitaip tariant aš pats nieko atlikti negaliu?
Atsakymas: Bet ir be manęs niekas negali. Kitais žodžiais tariant, aš nieko negaliu daryti, ir nepaprašius, nepareikalavus, nenurodžius – nieko nebus.
Klausimas: Tai kaip aš paprašysiu? Kaip man vis dėlto paprašyti Kūrėją tai atlikti?
Atsakymas: Priversti! „Įveikė Mane Mano sūnūs“. Būtent taip mes ir imame jausti, kad esame Jo vaikai, kad tai Jis mus sukūrė šiam vaidmeniui. Visa tai, žinoma, nuostabu.
Klausimas: Iš pradžių pasakėte „ne Dievas“, nes Dievas visiems žmonėms – jų įsivaizdavimas. Nenorite, kad žmogus taip įsivaizduotų?
Atsakymas: Ne. Kūrėjas – tai, kas kuria. Jis kiekvieną minutę atgaivina visą kūriniją. Ir todėl mes kiekvieną minutę turime į tai reaguoti, jausti, matyti Kūrėjo kūriniją kas sekundę.
Kūrėjas hebrajiškai reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo u rė). Tu turi ateiti, atskleisti, pamatyti. Kitaip tariant, tai platesnė sąvoka, jame yra judėjimas.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Įsiveržimas į asmeninę zoną

Klausimas: Tarp žmonių yra įvairių atstumo rūšių. Į intymią atstumo zoną (15–45 cm) gali patekti tik artimiausi, pavyzdžiui, vaikai ir tėvai. Asmeninė zona (45–120 cm) naudojama kasdien bendraujant su pažįstamais žmonėmis. Socialinė zona (120 cm–4 m) pasitarnauja bendraujant darbe, su pašaliniais žmonėmis. Visuomeninė atstumo zona yra daugiau nei 4 metrai: paskaitos, susirinkimai ir t. t.
Ar leistina mokymosi procese pažeisti intymią zoną, kitaip tariant, seminare sėdėti arti, dainuoti dainas apsikabinus ir t. t.?
Atsakymas: Nelygu, apie ką seminaras, koks jo tikslas. Jei žmonės mokosi integralaus tarpusavio ryšio ir suartėjimo, pamažu teorinę medžiagą turi įgyvendinti ir praktiškai. Todėl, žinoma, vedami praktiniai užsiėmimai.
Kai sėdime arti vienas kito, galime pasakoti intymesnius išgyvenimus. Galime susikabinti rankomis, šokti, kartu valgyti, kitaip tariant, naudotis visomis žmonių bendravimo formomis.
Komentaras: Sakykime, kaip instruktorius suprantu, kad tai turi būti ne iš karto, o po dviejų trijų užsiėmimų mėnesių. Bet visgi reikia atsižvelgti ir į individualias žmogaus ypatybes. Juk vieni juda greičiau, o kitiems tai duodasi sunkiau.
Atsakymas: Turi pažinti savo mokinius, juk po kelių užsiėmimų matyti, su kuo galima suartėti, su kuo – ne, kam reikia daugiau aiškinti, o kam pateikti kokių nors pavyzdžių.
Klausimas: Pasitelkti visuomenės nuomonę ar vis dėlto laukti, kol žmogus pats norės?
Atsakymas: Ne visuomenės, o grupės nuomonę. Ji – būtina.
Bendra grupės nuomonė veiks kiekvieną, todėl visi pamažu, daugiau ar mažiau pasieks bendrą vardiklį, bendrą būseną, bendrą nuomonę. Tokia grupės prigimtis, kai žmonės kartu dirba, mokosi, bendrauja.
Turime suprasti to tikslo, į kurį einame, svarbą, ir ši svarba veiks žmogų.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo

Tikrieji kabalos šaltiniai

Klausimas. Kuo skiriasi Baal Šėm Tov ir Vilniaus Gaono mokyklos?
Atsakymas. Tai itin sudėtinga dviejų krypčių kabaloje sistema. Apskritai kabaloje yra keturios kryptys: rytų kabala; Baal Sulamo kabala, kuri tęsia Baal Šėm Tov; Vilniaus Gaono, kuri tęsia Ramchalį ir Ramako kabala.
Esmė ta, kad nūnai nebeliko jokių ypatingų krypčių. Visi mokosi drauge, naudoja skirtingus kabalistinius šaltinius. Šiandien jau net nesuprasi, kurie iš jų tikrieji, o kurie ne.
Tikrieji šaltiniai, mano manymu, – tai „Knyga Zohar“ su Sulam komentarais, Ari, Baal Sulamo, Rabašo knygos, iš jų mes ir mokomės.
Yra mokymų, einančių kitomis kryptimis, su kitais šaltiniais. Nieko negaliu apie juos pasakyti, o ir nenoriu. Kiekvienas tegu renkasi tai, kas jam įdomu.
Mūsų pagrindinė užduotis – padaryti kabalą prieinamą visiems, visomis kalbomis, maksimaliai paprastai, kad ja galėtų naudotis bet kuris žmogus pasaulyje ir sužinoti, kaip išsitaisyti ir atskleisti aukštesniąją valdymo sistemą.

Iš pokalbio su M. Laitmanu

/0 Komentarai/nuo